BIČIULIS

VYRIAUSIOSIOS TARNYBINĖS ETIKOS KOMISIJOS

S P R E N D I M A S

DĖL RAIMONDOS PARNARAUSKIENĖS

(sutrumpintas variantas)
2008 m. gruodžio 11 d. Nr. KS-107
Vilnius

Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (toliau – Komisija, VTEK): pirmininkė Jolanta Petkevičienė, nariai Vytautas Andriulis, Rytis Juozapavičius, Antanas Marcijonas, gavusi Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos persiųstą informaciją dėl galimų Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatų pažeidimų Kelmės rajono žemėtvarkos skyriuje

n u s t a t ė:

Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos persiųstame Šiaulių apygardos prokuratūros 2008-04-21 nutarime dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo (toliau – Nutarimas) nurodoma, kad 2004-06-30 buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje dėl Kelmės rajono žemėtvarkos skyriaus viršininkės Raimondos Parnarauskienės ir buvusios skyriaus darbuotojos Irenos Sirusienės galimo pasinaudojimo tarnybine padėtimi neteisėtai įgyjant žemės sklypų giminėms ir pažįstamiems, iš viso 22 žemės sklypus. Įsigyjant 11 iš 22 žemės sklypų R. Parnarauskienė ir I. Sirusienė galėjusios pažeisti įvairių teisės aktų nuostatas.

Nutarime nurodoma aibė įvairiausių teisės aktų pažeidimų, susijusių su žemės sklypų įgijimu, teisių atkurti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą įgijimu ir kt. Komisija veikia neperžengdama Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (toliau – Įstatymas) ir Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo jai nustatytų kompetencijos ribų, todėl neturi teisinės galimybės išnagrinėti visų nutarime išvardytų teisės aktų pažeidimų. Komisija nėra įgaliota nagrinėti, ar R. Parnarauskienė tinkamai atliko Kelmės žemėtvarkos skyriaus viršininkės pareigas ir ar jos priimti tarnybiniai sprendimai iš esmės yra teisingi ir pagrįsti. Komisija vertina tik R. Parnarauskienės veikos atitiktį Įstatymo nuostatoms. Komisijos nagrinėjimo ir vertinimo dalykas – R. Parnarauskienės veiksmai, susiję su žemės sklypų įgijimu savo giminėms ir pažįstamiems, bet ne šių veiksmų teisėtumas ir pagrįstumas.(…)

Kaip nurodoma persiųstoje medžiagoje, atkuriant nuosavybės teisę Raimondai Parnarauskienei (veiksmai atlikti iki įsigaliojant Įstatymui) į išlikusį Salomėjos Ibinskienės nekilnojamąjį turtą buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai – nuosavybės teisių perėmėjais gali būti tik vaikai (įvaikiai), tėvai (įtėviai), sutuoktinis ir vaikaičiai. Aptariamu atveju teisė į nuosavybės teisės atkūrimą R. Parnarauskienei 1994-09-27 sutartimi buvo perleista pažeidžiant nurodytą reikalavimą, nes ją R. Parnarauskienei perleido jos vyro motina Elena Parnarauskienė. Be to, nuosavybės teisės atkūrimo R. Parnarauskienei į išlikusį nekilnojamąjį turtą procedūra buvo pradėta R. Parnarauskienei dar net neįgijus teisės į nuosavybės teisės atkūrimą. 1994-12-28 Kelmės rajono valdytojas Z. Mačernius potvarkiu R. Parnarauskienei atkūrė nuosavybę, vėliau atkuriamos nuosavybės teisės buvo patikslintos ir galiausiai R. Parnarauskienė įgijo šalia kelio Šiauliai–Kelmė esantį Perdalės ežerą ir šalia esantį sklypą. Praėjus vos 3 mėn. po nuosavybės teisių atkūrimo R. Parnarauskienė nuosavybę pardavė.

Ištyrus nuosavybės atkūrimo R. Parnarauskienei atvejį baudžiamojoje byloje nustatyta, kad 1992 m. R. Parnarauskienė, būdama Kelmės rajono valdybos žemėtvarkos tarnybos vadovė ir siekdama nuosavybėn gauti iš anksto pasirinktus jai patikusius žemės sklypus Kelmės rajone, Paverpenio kadastro vietovėje, Vargeniškės ir Mateikių kaimuose, pasinaudodama tarnybine padėtimi ne tik pati ėmė neteisėtai veikti, bet ir inicijavo neteisėtus Kelmės rajono Kelmės apylinkės agrarinės tarnybos pirmininko V. Kondroto, VAĮ „Šiaulių hidroprojektas“ inžinieriaus R. Vidginio ir kitų valstybės tarnautojų veiksmus.

1992 m. R. Parnarauskienė kaip asmuo, pageidaujantis steigti privatų žemės ūkį, neturėdama jokio teisinio pagrindo kreipėsi (nuosavybės teisių atkūrimo byloje nėra jokio rašytinio R. Parnarauskienės prašymo) į jai tiesiogiai pavaldžius Kelmės apylinkės agrarinės reformos tarnybos pirmininką V. Kondrotą ir VAĮ „Šiaulių hidroprojektas“ inžinierių R. Vidginį dėl žemės sklypo privačiam ūkiui skyrimo. Šie tokį neįprastą prašymą patenkino – nurodė, kad R. Parnarauskienės prašymas yra tenkintinas ir jai turėtų būti suteiktas priklausęs ekvivalentinis žemės sklypas, tai yra 13,80 ir 0,70 ha žemės sklypai Vargeniškės ir Mateikių kaimuose, Kelmės rajone. 1992-12-03 akte įrašytų duomenų teisingumą savo parašu patvirtino ir R. Parnarauskienė, nors tuo metu dar nebuvo įgijusi teisės į buvusios savininkės S. Ibinskienės nuosavybės teisės atkūrimą.

1994-09-15 neturėdama jokio teisinio pagrindo R. Parnarauskienė pakartotinai kreipėsi į Kelmės apylinkės agrarinės reformos tarnybą vėl prašydama suteikti tą patį 13,80 ha žemės sklypą Vargeniškės kaime, Kelmės rajone, nors tuo metu taip pat dar nebuvo įgijusi teisės į buvusios savininkės S. Ibinskienės nuosavybės teisės atkūrimą. Šią teisę R. Parnarauskienė įsigijo tik 1994-09-27 inicijavusi neteisėtus Raseinių rajono Šiluvos apylinkės viršaitės V. Galeckienės ir Raseinių rajono Šiluvos apylinkės agrarinės reformos tarnybos pirmininko E. Lamsargio veiksmus (R. Parnarauskienės prašymu V. Galeckienė patvirtino E. Parnarauskienės ir R. Parnarauskienės susitarimą dėl teisės į nuosavybės teisės atkūrimą perleidimo, o E. Lamsargis sudarytos sutarties pagrindu, pažeisdamas teisės aktų reikalavimus, patvirtino, kad R. Parnarauskienė turi teisę į nuosavybės teisės į buvusios savininkės S. Ibinskienės žemės plotą atkūrimą).

1994-10-15 Kelmės apylinkės agrarinės reformos tarnybos pirmininkas V. Kondrotas išnagrinėjo savo viršininkės R. Parnarauskienės 1994-09-15 prašymą suteikti 13,80 ha žemės sklypą privačiam ūkiui steigti ir surašė išvadą dėl žemės nuosavybės teisės atkūrimo R. Parnarauskienei. Išvadoje V. Kondrotas net nusprendė, kad R. Parnarauskienė iš anytos E. Parnarauskienės įsigytos teisės į buvusios savininkės S. Ibinskienės nuosavybės teisės atkūrimą pagrindu turi teisę atkurti nuosavybę ne tik į jos prašomą 13,80 ha žemės sklypą, bet ir valstybė turėtų iš R. Parnarauskienės išpirkti 0,57 ha išmokėdama jai kompensaciją.

Iš 1994-10-16 Kelmės apylinkės agrarinės reformos tarnybos pirmininko V. Kondroto surašyto posėdžio protokolo (jį pasirašė vienintelis V. Kondrotas) matyti, kad komisija, kurią sudarė vien R. Parnarauskienei pavaldūs Kelmės apylinkės agrarinės reformos tarnybos žemėtvarkininkai (Z. Adomavičienė, A. Budzinauskas, inžinierius R. Vidginis ir pirmininkas V. Kondrotas), taip pat nusprendė siūlyti atkurti nuosavybę R. Parnarauskienei į 14,50 ha Vargeniškės ir Mateikių kaimuose, Kelmės rajone. Priimti tokį sprendimą komisijai nesutrukdė net išdėstyti akivaizdūs procedūriniai pažeidimai.

1994-12-02 V. Kondroto pateiktus visus nurodytus dokumentus kaip Kelmės rajono valdybos žemėtvarkos tarnybos vadovė išnagrinėjo pati R. Parnarauskienė. Išnagrinėjusi savo pačios 1994-09-15 prašymą dėl 13,80 ha žemės sklypo Vargeniškės kaime, Kelmės rajone, suteikimo privačiam ūkiui steigti ji surašė išvadą, kurioje nurodė, kad jos prašymas yra pagrįstas, todėl atsižvelgdama į visas aplinkybes nusprendė siūlyti Kelmės rajono valdytojui tenkinti jos prašymą ir suteikti teisę į nuosavybės teisės į buvusios savininkės S. Ibinskienės žemės plotą atkūrimą.

1994-12-02 išnagrinėjęs Kelmės rajono valdybos žemėtvarkos tarnybos vadovės R. Parnarauskienės pateiktus dokumentus Kelmės rajono valdytojas Z. Mačernis, neatsižvelgdamas į minėtus šiurkščius teisės aktų pažeidimus, nutarė tenkinti R. Parnarauskienės kaip suinteresuoto asmens prašymą ir priėmė sprendimą atkurti R. Parnarauskienei nuosavybės teisę į buvusios savininkės S. Ibinskienės 6,00 ha žemės plotą.

Netrukus po to, 1995-06-24, R. Parnarauskienė, pažeisdama teisės aktų reikalavimus, draudžiančius 5 metus nuo žemės sugrąžinimo ar kito sklypo suteikimo dienos grąžintą žemę parduoti, įkeisti ar kitokiu būdu perleisti bei išnuomoti, tik prieš kelis mėnesius jai grąžintus žemės sklypus pardavė.

Vertinant tokius R. Parnarauskienės – kvalifikuotos specialistės, einančios aukščiausias pareigas Kelmės rajono valdybos žemėtvarkos tarnyboje – ir kitų valstybės tarnautojų (jiems prilygintų asmenų) neteisėtus veiksmus, sprendimus bei visas išvardytas aplinkybes, kurioms esant buvo atlikti šie veiksmai ar priimti sprendimai, nekyla jokių abejonių, kad R. Parnarauskienė, padedant kitiems valstybės tarnautojams (ar jiems prilygintiems asmenims), taip veikė tyčia šiurkščiausiai pažeisdama žemės reformą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, siekdama asmeninės ir turtinės naudos. Šiais neteisėtais, priešingais tarnybos interesams, jos veiklos principams, esmei ir turiniui veiksmais bei sprendimais buvo diskredituotas valstybės tarnautojo vardas, sumenkintas valstybinių institucijų prestižas. R. Parnarauskienei neteisėtai perdavus valstybei priklausantį 15 709 Lt vertės nekilnojamąjį turtą valstybei padaryta atitinkama turtinė žala. Tokia valstybės tarnautojų (jiems prilygintų asmenų) padaryta neturtinė ir turtinė žala pripažintina didele, todėl išdėstyti R. Parnarauskienės, V. Kondroto ir R. Vidginio neteisėti veiksmai ir sprendimai pripažintini nusikalstamais ir net atitinkančiais visus nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 2 dalyje, požymius.

R. Parnarauskienė paaiškino dabar neatsimenanti visų aplinkybių, kuriomis jai buvo atkurtos nuosavybės teisės į šį turtą – kada buvo paženklinti jai sklypai, kodėl jos prašymas Kelmės rajono valdybos žemėtvarkos tarnybai surašytas prieš įgyjant teisę į žemę. Tuo metu kompleksinis projektas buvo buvusios žemės ūkio bendrovės planas ir šiame plane buvo projektuojami sklypai visiems pretendentams, ne tik jai. Kainų skaičiavimas, atskirų sklypų planai ir kiti dokumentai buvo dedami į atskiras kiekvieno pretendento teisių atkūrimo bylas. Žemėtvarkos projektai buvo pradėti ruošti tik apie 1998 ar 1999 m. Dėl kitų pažeidimų ji nieko konkretaus negalinti pasakyti, nes jei jie ir buvo, juos padarė ne ji. Jokio poveikio šiuos sprendimus priėmusiems asmenims ji nedariusi. Parduodama žemę ji kreipėsi į notarinę kontorą, todėl mano, kad jei pirkimo–pardavimo veiksmai būtų buvę negalimi ar neteisėti, notaras apie tai būtų informavęs abi šalis ir nebūtų patvirtinęs žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutarties. Atkurtą nuosavybę ji pardavė todėl, kad planavo gyventi Vilniuje, tai yra 1995 m. birželio 5 d. išvažiavo dirbti į Žemės ūkio ministeriją.

Kaip nurodoma persiųstoje medžiagoje, R. Parnarauskienė savo pažįstamam Juozui Kalnikui padėjo atkurti nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą – 1,5 ha žemės. 2000-07-26 R. Parnarauskienė, viršydama savo įgaliojimus, neturėdama tam teisės, pasirašė išvadą dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn, kurios pagrindu iš karto buvo pradėta nuosavybės atkūrimo procedūra.

2004-07-21 baudžiamojoje byloje apklaustas liudytoju Juozas Kalnikas parodė, kad norėdamas įsigyti žemės su vandens telkiniu Padukščių kaime, pažinodamas Šaukėnų seniūnijos žemėtvarkininkus, jis kreipėsi į juos prašydamas pranešti jam apie tai, jei koks nors žmogus norės perleisti savo teises į nuosavybės teisių atkūrimą. Jis asmeniškai pažįsta ir R. Parnarauskienę, ir jos pavaduotoją A. Zablockį, tačiau nei jų, nei kitų žemėtvarkininkų nėra prašęs, kad šie atliktų kokius nors neteisėtus veiksmus atkuriant nuosavybės teisę. R. Parnarauskienė 2000-07-26 pasirašė išvadą dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn J. Kalnikui. Tokią išvadą turėjo pasirašyti apskrities viršininkas, tačiau nuosavybės teisių atkūrimui tai esminės įtakos neturėjo. R. Parnarauskienė taip pat pasirašė pažymą, kurioje tarp pretendentų gauti žemę buvo nurodyta ir J. Kalniko pavardė. Buvo nepaisyta teisės aktuose nustatyto pretendentų eiliškumo, todėl galėjo būti pažeistos kitų piliečių teisės.

Kitų duomenų apie R. Parnarauskienės ir J. Kalniko ryšius, kurių pagrindu būtų galima pripažinti buvus R. Parnarauskienės privatų interesą, galėjusį sukelti interesų konfliktą pasirašant minėtą išvadą ar pažymą, Komisija negavo.

Atkuriant nuosavybės teisę Nadieždai Krupeninai į išlikusį jos senelės nekilnojamąjį turtą taip pat buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai – su N. Krupenina nebuvo suderintos ketinamų jai perduoti žemės sklypų ribos, R. Parnarauskienės pažyma dėl eiliškumo nustatymo parengta pažeidžiant teisės aktus. Laikšių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto byloje nėra viešo svarstymo su visuomene protokolo, todėl darytina išvada, kad arba minėtas susirinkimas Kelmės rajono žemėtvarkos skyriaus nebuvo organizuotas, arba jis neprotokoluotas, pažeidžiant teisės aktus. Kiek vėliau pirkimo–pardavimo sutartimi N. Krupenina pardavė miško sklypus R. Parnarauskienės motinai Valerijai Masiulienei.

2007-09-06 R. Parnarauskienei buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 2 dalyje, padarymo: kad ji, būdama valstybės tarnautoja, Kelmės rajono žemėtvarkos skyriaus vedėja, kuriai pavesta užtikrinti, kad piliečiams būtų teisingai atkurtos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą Kelmės rajone, siekdama turtinės naudos savo mamai V. Masiulienei, piktnaudžiaudama tarnybine padėtimi, 2000 m. gegužės–spalio mėnesiais Kelmės rajono žemėtvarkos skyriaus patalpose, sužinojusi iš N. Krupeninos, kad ši turi teisę į 7,70 ha ploto žemės sklypo atkūrimą ir pageidauja vietoj šio žemės sklypo neatlygintinai gauti lygiavertį miško sklypą, tyčia klaidingai nurodė N. Krupeninai, kad Kelmės rajone laisvo valstybinio miško yra likę tik Užgirių miške, ir paaiškino, kad šis miškas yra labai prastas – nekertamas, tad jį N. Krupenina turės sutvarkyti iškirsdama ir išveždama krūmus, sausuolius. Iš karto po to, to paties pokalbio metu R. Parnarauskienė pasiūlė N. Krupeninai parduoti turimą teisę į nuosavybės į 7,70 ha ploto žemės sklypą atkūrimą ir padėti jai surasti šią teisę norintį pirkti asmenį. Vėliau, 2000 m. gegužės–spalio mėnesiais, R. Parnarauskienė kelių susitikimų metu Kelmės rajono žemėtvarkos skyriaus patalpose ir N. Krupeninos namuose Šiauliuose pranešė N. Krupeninai, kad surado pirkėją, norintį pirkti jos turimą teisę į nuosavybės į 7,70 ha ploto žemės sklypą atkūrimą už 6 000 Lt, ir N. Krupeninai sutikus parduoti šią teisę už siūlomą pinigų sumą perdavė N. Krupeninai 6 000 Lt. Po šio susitarimo, 2000-05-02 R. Parnarauskienė N. Krupeninos vardu surašė Kelmės rajono žemėtvarkos skyriui prašymą turimos teisės į 7,70 ha žemės sklypo atkūrimą pagrindu atmatuoti šiam žemės sklypui lygiavertį miško sklypą Laikšių kadastrinėje vietovėje, užregistravo prašymą Kelmės rajono žemėtvarkos skyriuje ir perdavė jį Laikšių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą rengiančiai A. Dominauskienei. Pastarajai parengus sklypų, perduotinų N. Krupeninai neatlygintinai, planą R. Parnarauskienė be N. Krupeninos žinios suderino suprojektuotų miško sklypų planą ir kadastro duomenis bei perdavė dokumentus Nekilnojamojo turto registrui įregistruoti šį nekilnojamąjį turtą. Nekilnojamojo turto registrui N. Krupeninos vardu įregistravus miško sklypus, 2001-12-06 R. Parnarauskienė, atvykusi pas N. Krupeniną į šios namus Šiauliuose, nurodė N. Krupeninai, kad ši privalo nuvykti kartu su ja į Kelmę pas notarą ir patvirtinti pinigų gavimo iš jos faktą. Taip R. Parnarauskienė tyčia suklaidino N. Krupeniną, ir ši 2001-12-06 pasirašė pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 4471, pagal kurią V. Masiulienė įgijo iš N. Krupeninos du 2,35 ha ploto miško sklypus. Tokiais tyčiniais veiksmais R. Parnarauskienė padarė didelę žalą N. Krupeninai ir valstybės interesams – sumenkino Kelmės rajono žemėtvarkos skyriaus, kaip valstybės institucijos, prestižą, diskreditavo Kelmės rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjos, kaip valstybės tarnautojos, vardą.

Baudžiamojoje byloje apklausta liudytoja N. Krupenina parodė, kad už dalį jai priklausiusios žemės norėjo atsiimti kompensaciją pinigais, o dalį – paimti kompensaciją mišku. Miško grąžinimo procedūra užsitęsė (kreipėsi 1999 m., iki 2000 m. jai miško negrąžino). Ji sirgo, buvo reikalingi pinigai. R. Parnarauskienė, paklausta, ar yra galimybė žemę pasikeisti į mišką, paaiškino, kad galima tai padaryti, tačiau tokiu atveju miško sklypas jai bus suformuotas Užgirių miške, nes kiti miškų plotai jau yra išdalinti žmonėms, taip pat aiškino, kad jei ji sutiks imti sklypą Užgirių miške, tai tas miškas nebus kertamas, bus labai netvarkingas, jį reikės sutvarkyti – iškirsti ir išvežti krūmus, sausuolius. Tai išgirdusi ji vedėjai pasakė, kad jai toks miškas, kuriuo ji negalės naudotis ir dar turės sutvarkyti, nereikalingas. Tada R. Parnarauskienė iš karto pradėjo siūlyti parduoti mišką. N. Krupenina savo iniciatyva paprašė R. Parnarauskienės pranešti jai, jei atsirastų pirkėjas, norintis iš jos pirkti mišką. Kiek pamena, jai paskambino Kelmės rajono žemėtvarkos skyriaus viršininkė ir pasakė, kad yra žmogus, norintis pirkti iš jos mišką. Sutartu laiku ji nuvažiavo į Kelmę, Žemėtvarkos skyriuje susitiko su R. Parnarauskiene. Pokalbis vyko tik tarp jų dviejų. R. Parnarauskienė jai sakė, kad surado pirkėją, tačiau jis už 7 ha žemę siūlo tik 6 000 Lt, nes tą žemę pavertus mišku išeis nedaug – apie 2 ha miško, o miškai dabar likę labai blogi. Kadangi jai buvo labai reikalingi pinigai gydymuisi, o R. Parnarauskienė aiškino, kad ji pati galėtų gauti miško tik labai prastos kokybės, suprasdama, kad tokį mišką būtų sunku parduoti, neturėdama kitos išeities sutiko su pasiūlyta kaina. Gal po dviejų savaičių pas ją į namus Šiauliuose atvažiavo R. Parnarauskienė ir perdavė už žemę 6 000 Lt. Pardavimo sandoris buvo įformintas Kelmėje, notarinėje kontoroje. Ką ji pardavė R. Parnarauskienei, ji nesigilino ir nežino. Visiškai pasitikėdama R. Parnarauskiene manė, kad tai galėjo būti arba teisė į 7 ha žemės, arba plotą Užgirių miške. R. Parnarauskienė su ja nederino jokių veiksmų dėl miško sklypo nuosavybės atkūrimo jos vardu, ji nepasirašinėjo jokių dokumentų, to daryti neprašė ir R. Parnarauskienės. Tuo metu ji nežinojo, ar tas miškas atmatuotas ir kur jis yra. Atkuriant nuosavybę į mišką jai niekas nesiūlė rinktis sklypų, ji nežino, kas ir kaip tvarkė jos miško grąžinimo dokumentus. Jei ji būtų žinojusi, kad miško gali gauti geresnėje vietoje, jo tikrai nebūtų pardavusi R. Parnarauskienės surastai pirkėjai. Susipažinusi su Nuosavybės teisės atkūrimo byloje Nr. 19223/19229 esančiu 2000-05-02 prašymu, užregistruotu Kelmės žemėtvarkos skyriuje, registracijos Nr. 32, ji gali patvirtinti šio prašymo nerašiusi. Tekstas prašyme surašytas ne jos ranka, parašas taip pat ne jos, net nepanašus į jos, jame nė viena raidė nepanaši į jos rašomas. Ji nėra nieko prašiusi parašyti šio dokumento jos vardu, taip pat nėra prašiusi Žemėtvarkos skyriaus atkurti teises į mišką Laiškių kadastrinėje vietovėje. Ji turi tik 7 klasių išsilavinimą, yra 74 metų amžiaus, todėl nieko neišmano apie miško pardavimo dokumentų tvarkymą. Ji nežino, kur buvo jos parduodamas miškas ir kiek jis turėjo kainuoti, paprasčiausiai sutiko su jai pasiūlyta suma.

Apklausiama įtariamąja R. Parnarauskienė parodė, kad gali paaiškinti tik tiek, kad į Kelmės rajono žemėtvarkos skyrių (datos ji neatsimena) su kažkokia moterimi atėjo N. Krupenina ir kreipėsi į ją prašydama padėti surasti žmogų, kuris galėtų jai iš karto sumokėti pinigus už turimus dokumentus (1996-07-30 apskrities valdytojo sprendimą Nr. 54-7774 į kompensaciją mišku). Pagal šiuos dokumentus ateityje N. Krupeninai turėjo būti atkurta nuosavybė į miško sklypą. N. Krupenina paaiškino, kad jai yra labai skubiai reikalingi pinigai operacijai, o kada bus atkurta nuosavybė į mišką pagal minėtą apskrities valdytojo spendimą, ji nežino. Ji norėjo visus pinigus iš pirkėjo už tokį sklypą gauti iš karto, o vėliau, atkūrus jos teisę į mišką, žadėjo pasirašyti šio miško pirkimo–pardavimo sutartį pas notarą. Tada ji nieko konkretaus N. Krupeninai nepažadėjo. Po kiek laiko jos mamai priminus, kad ji senai prašo surasti žmogų, kuris norėtų parduoti dokumentus (išvadas), pagal kuriuos mama galėtų Kelmės rajone įsigyti miško, ji prisiminė, kad tokiu būdu mama galėtų miško įsigyti iš N. Krupeninos. Todėl mamai ji pasiūlė dokumentus dėl teisės į mišką nusipirkti iš N. Krupeninos. Ji nepamena, kas su N. Krupenina tarėsi dėl jos siūlomo ateityje planuojamo atsikurti miško sklypo pardavimo–pirkimo, nepamena aplinkybių, kaip buvo susitarta dėl sandorio sumos. Mano, kad dėl parduodamo sklypo N. Krupeninai skambino jos mama, o sklypo kainą galėjo nustatyti pati N. Krupenina, mama tik sutiko su N. Krupeninos nustatyta kaina. Ji su N. Krupenina buvo susitikusi tik du kartus jos namuose paprašyta mamos. Pirmą kartą su N. Krupenina susitiko jos namuose Šiauliuose ir perdavė jai mamos duotus pinigus, pinigų sumos nepamena, už parduodamą miško sklypą. Antrą kartą su N. Krupenina jos namuose susitiko praėjus gana ilgam laiko tarpui mamos prašoma ir iš Šiaulių ją nuvežė į Kelmę pas notarą. Ten N. Krupenina ir jos mama pasirašė N. Krupeninai atkurto miško sklypo pirkimo–pardavimo sandorį. Notarinio sandorio veiksmų tarp N. Krupeninos ir savo mamos V. Masiulienės ji komentuoti negali, nes mano, kad notaras atliko visus sandoriui reikalingus veiksmus, abi šalys žinojo ir suprato sandorio esmę ir atsiskaitymą už parduodamus miško sklypus. Dėl 2000-05-02 N. Krupeninos vardu surašyto prašymo atmatuoti jai miško Laikšių kadastrinėje vietovėje ji gali paaiškinti, kad nežino, kokiomis aplinkybėmis N. Krupenina parašė šį prašymą. Šio dokumento ji nerašė, mano, kad jį rašė Kelmės rajono žemėtvarkos skyriaus sekretorė R. Jagaudaitė. Kas pasirašė prašymą, negali pasakyti, bet mano, kad N. Krupenina. Ji mano, kad atsikurti mišką Laikšių kadastrinėje vietovėje buvo mamos mintis, nes N. Krupeninai pinigai jau buvo sumokėti ir jai neberūpėjo, kur bus atkurta nuosavybė. Šią kadastrinę vietovę jos mama galėjo pasirinkti todėl, kad ten gyvena jos pusseserė Valerija Budreckienė. Kokiomis aplinkybėmis Laikšių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto autorė Laikšių kadastrinėje vietovėje suprojektavo miško sklypą N. Krupeninai nesuderinusi su ja ribų, ji nepamena, bet mano, kad ji galėjo projekto autorei užsiminti, kad jos mama yra sumokėjusi N. Krupeninai pinigus už dokumentus teisei į žemę ir pasiūlyti jai pagal pretendentų eiliškumą sklypus suprojektuoti bet kur, kur yra likę laisvos valstybinės žemės, miško fondo plotų. Jokios įtakos, spaudimo dėl konkrečios sklypo vietos ji A. Dominauskienei tikrai nedarė, į N. Krupeninai suprojektuotą miško sklypą kitų pretendentų nebuvo. Kodėl ruošiant Laikšių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą N. Krupenina nepasirašė 5 priede ir ant planų, ji atsakyti negali, peržiūrėdama nuosavybės teisės atkūrimo bylą šių trūkumų ji paprasčiausiai galėjo ir nepastebėti.

Įvertinus jau aptartus R. Parnarauskienės piktnaudžiavimo tarnyba atvejus, jos kaip valstybės tarnautojos veiklos principus ir valstybės tarnautojo veiklos etikos principų suvokimą, vertinant liudytojos N. Krupeninos parodymus byloje, nekyla abejonių dėl šios liudytojos parodymų teisingumo. Iš liudytojos N. Krupeninos parodymų matyti, kad ji R. Parnarauskienės buvo apgauta, nes iš pradžių R. Parnarauskienė ją kaip valstybės tarnautoja apgaule įtikino, kad jos turimos teisės į nuosavybės atkūrimą pagrindu nuosavybę galima atkurti tik į menkavertį turtą, o po to įkalbėjo sutikti ateityje pagal įstatymus – notaro patvirtinta pirkimo–pardavimo sutartimi parduoti šį tariamai menkavertį turtą R. Parnarauskienės motinai V. Masiulienei, kai bus atkurta nuosavybė. R. Parnarauskienė N. Krupeninai iš anksto sumokėjo 6 000 Lt, o vėliau N. Krupeninos vardu atkūrus nuosavybę į kitą turtą, nei buvo nurodyta N. Krupeninai, R. Parnarauskienė apgaule įkalbėjo šį turtą įstatymų nustatyta tvarka parduoti V. Masiulienei.

Tokius N. Krupeninos parodymus tyrimo metu iš dalies patvirtino ir pati R. Parnarauskienė. Nors ji nurodė iš esmės priešingas nei teigė N. Krupenina atkurtos nuosavybės pardavimo jos motinai V. Masiulienei aplinkybes, tačiau pripažino, kad kaip valstybės tarnautoja sulaukė N. Krupeninos žodinio prašymo padėti parduoti teisę į nuosavybės atkūrimą. Be to, ji asmeniškai tarpininkavo savo mamai V. Masiulienei tariantis dėl N. Krupeninos ketinamos parduoti nuosavybės, kuri N. Krupeninai turėjo būti atkurta ateityje, kelis kartus iš Kelmės važiavo pas N. Krupeniną į šios namus Šiauliuose, perdavė N. Krupeninai už ketinamą pirkti turtą pinigus ir, būdama tiesiogiai atsakinga už žemės reformos žemėtvarkos darbų organizavimą ir kontroliavimą Kelmės rajone, ne tik nenusišalino nuo nuosavybės atkūrimo N. Krupeninai procedūrų, bet ir asmeniškai pasirūpino tuo, kad pažeidžiant žemės reformos procesą ir jį reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus nuosavybė N. Krupeninai būtų atkurta ne N. Krupeninos pageidaujamoje vietoje, bet V.Masiulienės pageidaujamoje vietovėje Kelmės rajone.

Išdėstytus N. Krupeninos parodymus iš dalies patvirtino ir liudytoja, Laiškių kadastro vietovės Žemės reformos žemėtvarkos projekto I papildymo autorė A. Dominauskienė, 2004-09-03 Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Žemės tvarkymo departamento Žemės reformos kontrolės skyriaus vyriausiojo specialisto A. Baltrušaičio išvados dėl nuosavybės atkūrimo N. Krupeninai proceso teisėtumo, kiti bylos duomenys. Remiantis šiais duomenimis nustatyta, kad N. Krupenina iš tikrųjų nedalyvavo nuosavybės atkūrimo jai procese, su ja nebuvo derintos nei atkuriamų žemės sklypų ribos, nei plotai. Nurodyti duomenys taip pat neteikia pagrindo abejoti ir tuo, kad 2000-05-02 N. Krupeninos vaidu surašytas prašymas Kelmės rajono žemėtvarkos skyriui pasirašytas ne N. Krupeninos, bet kito, tyrimo metu nenustatyto žmogaus.

Tačiau vertinant išdėstytus duomenis byloje tuo pačiu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad N. Krupeninai atkurtos ir jos vardu įregistruotos nuosavybės pirkimo–pardavimo sandoris buvo patvirtintas notarine forma, vadinasi, N. Krupenina savo parašu, nors visiškai ir nesuprasdama, notarui patvirtino, kad supranta sudaromos sutarties turinį, šalių teises, pareigas ir pasekmes. Todėl esamomis aplinkybėmis, R. Parnarauskienei neigiant N. Krupeninos apgaulės faktą, pripažintina, kad ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų nepakanka R. Parnarauskienės kaltei įrodyti, dėl to ikiteisminis tyrimas dėl šios nusikalstamos veikos padarymo R. Parnarauskienės atžvilgiu nutrauktas.

Kita vertus, byloje pripažintina, kad tyrimo metu surinktų duomenų neabejotinai pakanka R. Parnarauskienės veiksmams įvertinti tiek etikos požiūriu, tiek drausmine tvarka ir kad toks įvertinimas turi būti pačios griežčiausios formos. Akivaizdu, kad tokiems valstybės tarnautojams neturėtų būti leista toliau dirbti valstybės tarnyboje, nes vertinant tiek šiuo atveju, tiek kitais aptartais atvejais surinktus duomenis nekyla jokių abejonių, kad dėl destruktyvios, asmeninės naudos siekimu paremtos valstybės tarnautojos R. Parnarauskienės veikos buvo pažeisti pamatiniai valstybės tarnybos principai, įtvirtinti Konstitucijos 5 straipsnyje bei šio straipsnio nuostatas detalizuojančiuose įstatymuose – Valstybės tarnybos įstatyme, Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatyme, padaryta žala už žemės reformą atsakingų valstybės institucijų ir valstybės autoritetui.

Atkuriant nuosavybės teisę Ligijai Teresei Žliubienei į išlikusį Emilijos Doveikaitės nekilnojamąjį turtą taip pat buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai – teisė į nuosavybės teisės atkūrimą L. T. Žliubienei buvo atkuria nesant dokumentų, įrodančių jos giminystės ryšį su E. Doveikaite, ir įrodymų, kad pastaroji apskritai savo nuosavybės teisės dalį būtų perleidusi L. T. Žliubienės tėvui. 2001-11-30 L. T. Žliubienė nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą pardavė R. Parnarauskienės dukrai Indrei Parnarauskaitei.

Baudžiamojoje byloje apklausta liudytoja L. T. Žliubienė parodė, kad 1999 m. kreipėsi į Šaukėnų seniūniją dėl žemės paveldėjimo, pateikė turimus dokumentus. Vėliau ji buvo pakviesta į Žemės ir kito nekilnojamojo turto registrą Kelmėje, kur jai išdavė kažkokius dokumentus, patvirtinančius, kad ji paveldėjo tėvo turėtą žemę. 16 ha miško sklypas jai buvo atmatuotas Kurtuvėnų regioniniame parke, o už 44 ha dirbamos žemės ji paprašė kompensacijos pinigais. Vėliau, 2001 m., sužinojusi, kad teisę į nuosavybės teisės atkūrimą galima perleisti, ji paskambino į Kelmės žemėtvarkos skyrių. R. Parnarauskienė patvirtinusi, kad taip daryti galima. Tada ji paprašė R. Parnarauskienės padėti surasti pirkėją, kuris norėtų iš jos nupirkti tokią teisę. Po kiek laiko R. Parnarauskienė jai paskambino ir pasakė, kad atsirado pirkėjas, norintis iš jos nupirkti teisę į nuosavybės teisės atkūrimą. Tam vyriškiui už 10 000 Lt ji perleido teisę į 14 ha žemės nuosavybės teisės atkūrimą. Po kiek laiko jai vėl paskambino R. Parnarauskienė ir pranešė, kad yra kitas pirkėjas, norintis pirkti teisę į nuosavybės teisės atkūrimą. Nuvykusi pas notarą ji sužinojo, kad ta pirkėja yra R. Parnarauskienės duktė. Jai už 15 000 Lt ji perleido teisę į 30 ha žemės nuosavybės teisės atkūrimą. Jokių pinigų už tai, kad būtų pripažinta jos teisė į jos tėvo turėtą 60 ha žemę, ji niekam nemokėjo, tik atliko visus veiksmus, kuriuos iš jos buvo reikalaujama atlikti.

2004-09-17 baudžiamojoje byloje apklausta liudytoja I. Parnarauskaitė parodė, kad jos močiutė V. Masiulienė norėjo jai nupirkti žemės sklypą, todėl ji mamos R. Parnarauskienės paprašė sužinoti, kas parduoda teises, pagal kurias būtų galima žemės sklypą įsiteisinti. Dėl šių teisių perleidimo su pardavėja tarėsi močiutė, ji tik notarinėje kontoroje pasirašė dokumentus. Įgijusi teisę į žemės atkūrimą, ji kreipėsi į Kelmės žemėtvarkos skyrių prašydama jai atkurti nuosavybę. Jai buvo atmatuotas žemės sklypas. Ji nedalyvavo, kai jai buvo matuojamas žemės sklypas.

Kadangi nepakako archyvinių dokumentų, įrodančių, kad Zigmantas Doveika buvo minėtos 64,02 ha žemės ploto savininkas, 1998-10-28 Kelmės rajono žemėtvarkos skyriaus ekspertų komisija, susidedanti iš R. Parnarauskienės, A. Zablockio, P. K. Kardicko ir P. Giaštauto (pareigos dokumente nenurodytos), parengtoje pasiūlyme-išvadoje nustatė, kad esamų dokumentų pakanka pripažinti, jog buvęs savininkas Zigmas Doveika (taip nurodyta dokumente) Šiaulių apskrityje, Šaukėnų valsčiuje, Tytvidiškių kaime nuosavybės teisėmis valdė 64,03 ha (taip nurodyta dokumente) žemės plotą, iš to skaičiaus 16,13 ha miško.

L. T. Žliubienė pageidavo atkurti nuosavybės teises į savo tėvo Z. Doveikos, kaip ji teigia, nuosavybės teisėmis valdytą žemę, bet nepateikė giminystės ryšį su E. Doveikaite patvirtinančių dokumentų, todėl Kelmės rajono žemėtvarkos skyriaus ekspertų komisija negalėjo pripažinti, kad Zigmas Doveika Šiaulių apskrityje, Šaukėnų valsčiuje, Tytvidiškių kaime nuosavybės teisėmis valdė 64,03 ha (taip dokumente) žemės plotą, iš to skaičiaus 16,13 ha miško. Ekspertų komisija L. T. Žliubienei turėjo pasiūlyti kreiptis į teismą dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis fakto įrodymo Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Pasiūlyme-išvadoje neužfiksuota, kad būtų detaliau išnagrinėtos archyviniuose dokumentuose esamos nesutapimų priežastys, t. y. kodėl Doveikos vardas vienuose dokumentuose yra Zigmas, kituose – Zigmantas, Ignas, Zigmuntas ir Sigizmundas. Nenurodytos priežastys, kuriomis remdamasi ekspertų komisija nusprendė, kad buvęs savininkas yra ne Emilija Doveikaitė, o Zigmas Doveika (taip dokumente). Šiaulių apskrities viršininkas 1999 m. L. T. Žliubienei atkūrė nuosavybės teises į buvusios savininkės E. Doveikaitės 48,22 ha žemės ir 15,80 ha miško plotą. 2001-11-30 pirkimo–pardavimo sutartimi, kurią patvirtino Kelmės rajono 2-ojo notaro biuro notarė, L. T. Žliubienė pardavė teisę atkurti nuosavybės teises į 33,00 ha žemės ploto išlikusį nekilnojamąjį turtą Indrei Parnarauskaitei. Vadovaudamasis šia sutartimi Kelmės rajono žemėtvarkos skyriaus pavaduotojas A. Zablockis parengė pažymą dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų. Pažymoje nurodyta, kad I. Parnarauskaitė turi teisę atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės E. Doveikaitės nuosavybės teisėmis valdytą 33,00 ha žemės plotą Tytvidiškės kaime, Šaukėnų seniūnijoje, Kelmės rajone. Pagal I. Parnarauskaitės pateiktą prašymą AB „Šiaulių hidroprojektas“ projekto autorė parengė I. Parnarauskaitei išvadas dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn, kurias 2001 m. gruodžio 29 d. ir 2002 m. birželio 4 d. patvirtino Kelmės rajono žemėtvarkos skyriaus vedėja Raimonda Parnarauskienė ir Šiaulių apskrities viršininkas Alvydas Šedžius. Kelmės rajono žemėtvarkos skyriaus vedėja R. Parnarauskienė patvirtino sąrašus piliečių, norinčių gauti žemę, mišką Karklėnų kadastro vietovėje, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčiais sklypais. Šio sąrašo 33 eilutėje nurodyta ir I. Parnarauskaitės pavardė, ir nurodytas jai priklausantis atkurti 33,00 ha žemės plotas.

R. Parnarauskienė paaiškino, kad priimdama pažymą-išvadą, jog L. T. Žliubienės pateikti dokumentai patvirtina jos teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą, ekspertų komisija paprasčiausiai suklydo. Tik daug vėliau L. T. Žliubienei nutarus parduoti teisę į jai priklausančią žemę taip sutapo, kad viena iš pirkėjų buvo jos dukra. Niekas iš komisijos narių nebuvo suinteresuotas tokios išvados padarymu, nei jai, nei kitiems komisijos nariams nebuvo daromas joks poveikis. Parduoti teisę į jai priklausančią žemę L. T. Žliubienė nusprendė tik po kelerių metų, po to, kai kreipėsi į Kelmės rajono žemėtvarkos skyrių prašydama kuo greičiau išmokėti kompensaciją ir sužinojusi, kad kompensaciją valstybė išmokės tik dalimis per kelerius metus. Norėdama greičiau parduoti žemę ji kreipėsi į žemėtvarkos darbuotojus prašydama jai padėti, nes ji yra ne vietinė, gyvena Palangoje. Žinodama, kad žemės ieško vienas iš Kelmės seniūnijos stiprių ūkininkų – E. Baracevičius, ji apie tai jį informavo. E. Baracevičius L. T. Žliubienės pasiūlymu susidomėjo. Apie tai, kad ši moteris pardavinėja teisę į žemę, ji pasakė ir savo mamai, kuri ketino nupirkti žemės anūkei, jos dukrai I. Parnarauskaitei. Teisę į žemę pirko ir E. Baracevičius, ir jos mama dukters vardu. Dėl pažeidimų, padarytų projektuojant žemės sklypą jos dukteriai I. Parnarauskaitei, R. Parnarauskienė paaiškino, kad projekto autorius J. Zaturskas, suderindamas su I. Parnarauskaite projektuojamo sklypo ribas, neturėdamas vienos iš išvadų originalo, galėjo remtis turimu išvados projektu. Projektuojant sklypą jos dukrai ji J. Zatursko neprašė atkurti nuosavybę jos dukrai konkrečioje vietoje, nedarė jam jokio poveikio. Žemės sklypai buvo suprojektuoti laisvo valstybinio fondo žemės plotuose.

2003   m. Šiaulių apskrities viršininko sprendimu I. Parnarauskaitei buvo atkurtos nuosavybės teisės į 33,00 ha žemės plotą, perduodant nuosavybėn neatlygintinai 23,58 ha ploto miško sklypus.

Iš 2007-06-06 Šiaulių apygardos teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-94-372/2007 matyti, kad išnagrinėjęs pagal ieškovo Šiaulių apygardos vyriausiojo prokuroro ir bendraieškio Lietuvos Respublikos Vyriausybės ieškinį atsakovams Šiaulių apskrities viršininko administracijai, L. T. Žliubienei, I. Parnarauskaitei, tretiesiems asmenims dėl sprendimų, priimtų atkuriant nuosavybės teises į žemę L. T. Žliubienei ir I. Parnarauskaitei panaikinimo, restitucijos taikymo, nustatė, kad nuosavybės teisė į E. Doveikaitės išlikusį nekilnojamąjį turtą buvo atkurta neteisėtai ir nusprendė pripažinti negaliojančiais nemažai teisės aktų. Kaip nurodoma Šiaulių apygardos prokuratūros 2008-04-21 nutarime, atsižvelgiant į aukščiau paminėtus teisės aktų pažeidimus, pagal tuo metu galiojusius teisės aktus pilietei L. T. Žliubienei negalėjo būti atkurtos nuosavybės teisės į buvusios savininkės E. Doveikaitės 47,89 ha žemės ir 16,13 ha miško plotą. I. Parnarauskaitei ir E. Baracevičiui negalėjo būti atkurtos nuosavybės teisės į buvusios savininkės E. Doveikaitės valdytą žemės plotą.

Kelmės rajono žemėtvarkos skyriaus vedėja Raimonda Parnarauskienė, suderindama Karklėnų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymą ir I. Parnarauskaitei parengtoje nuosavybės teisių atkūrimo byloje sprendimo projektą, sklypo planą ir kadastro duomenis, pažeidė Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalį, taip pat 12 straipsnio 1 dalies 1 punktą.

Remiantis gautais duomenimis, galima būtų daryti vienareikšmišką išvadą, kad R. Parnarauskienė siekė naudos savo dukrai piktnaudžiaudama tarnybine padėtimi, ir net pripažinti, kad Kelmės rajono žemėtvarkos skyriaus vedėja R. Parnarauskienė bei Karklėnų kadastro vietovės Žemės reformos žemėtvarkos projekto I papildymo autorius J. Zaturskas savo neteisėtais veiksmais ir sprendimais užtikrino, kad nuosavybė I. Parnarauskaitei būtų atkurta pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių nuosavybės atkūrimo procesą, reikalavimus.

Būtent išdėstytų specialisto nustatytų R. Parnarauskienės ir T. Zatursko neteisėtų veiksmų pobūdis ir būtų pakankamas pagrindas išvadai, kad tokiu būdu siekiant naudos R. Parnarauskienei ir J. Zaturskui tyčia suvaržius visų Karklėnų kadastro vietovės Žemės reformos žemėtvarkos projekto I papildymo X eilės pretendentų bei Karklėnų kadastro vietovės Žemės reformos žemėtvarkos projekto II papildymo I–VIII eilių pretendentų teisės pretenduoti į 2002-06-04 išvados Nr. 6-6433 pagrindu I. Parnarauskaitei pažeidžiant teisės aktus suformuotus 37 989 Lt vertės sklypus Karklėnų kadastrinėje vietovėje, šiems asmenims ir valstybei (diskredituojant valstybės tarnautojo vardą) buvo padaryta didelė žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėta baudžiamoji byla Nr. 2K-622/04).

Aptariamu atveju įstatymų nustatyta tvarka taip pat turėtų būti įvertinti ir tyrimo metu remiantis pačios R. Parnarauskienės parodymais ir liudytojų I. Parnarauskaitės, L. T. Žliubienės parodymais nustatyti R. Parnarauskienės kaip valstybės tarnautojos veiksmai, nesuderinami su tarnyba valstybės tarnyboje, tai yra kai ji, būdama Kelmės rajono žemėtvarkos skyriaus vedėja ir valstybės tarnautoja, gavusi iš L. T. Žliubienės žodinį prašymą padėti surasti asmenis, norinčius iš jos įsigyti teisę į nuosavybės atkūrimą, siekdama naudos ėmėsi šį prašymą vykdyti – surado pirkėjus, ir būdama su vienu iš jų – I. Parnarauskaite – susijusi artimu giminystės ryšiu, kaip valstybės tarnautoja dalyvavo jai atkuriant nuosavybę, taip sukeldama viešųjų ir privačių interesų konfliktą bei visuomenės pasipiktinimą (2006-03-02 laikraštyje „Ūkininko patarėjas“ Nr. 25(1925) išspausdintas straipsnis „Žemėtvarkos skyriaus vedėjos viražai kelmiškiams išlindo per gerklę“).

Komisijos posėdyje naujų aplinkybių R. Parnarauskienė nenurodė, tik pabrėžė, kad nemano pasinaudojusi tarnybine padėtimi, nes laisvos žemės fondas yra labai didelis, todėl kitų žmonių interesai nebuvo paminti, žmonės nuskriausti nebuvo. Visa informacija apie laisvą žemę buvo skelbiama. Ji neteikė tarpininkavimo tarp pirkėjų ir pardavėjų paslaugų, tai buvo padaryta tik keliais atvejais – parduodant nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir nekilnojamąjį turtą savo motinai ir dukrai. Antra vertus, iš dalies pripažino, kad veždama pinigus N. Krupeninai pasielgė netinkamai, nes „kur pinigai, ten kyla keisti įtarimai“. Tačiau N. Krupenina nebuvo nuskriausta, nes jai reikėjo pinigų iš karto, o nuosavybės atkūrimo procedūra užtrunka ilgai, be to, ji gavo gerą kainą. Teigė, kad pagrindinį darbą atliko žemės matuotojai, o ji tiesiog fiziškai dėl didelio darbo krūvio negalėjo visko sužiūrėti. Komisijos posėdyje R. Parnarauskienė pripažino, kad aptartais atvejais turėjo nusišalinti nuo interesų konfliktą sukeliančių sprendimų rengimo, svarstymo ir priėmimo. Nurodė, kad deklaravo tik turtą, tačiau nedeklaravo jokių aplinkybių (ar artimų asmenų), kurios (kurie) galėtų sukelti interesų konfliktą.

Vyriausioji tarnybinės etikos komisija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Lietuvos Respublikos Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktais, vienbalsiai

n u s p r e n d ė:

1. Kelmės rajono žemėtvarkos skyriaus vedėja R. Parnarauskienė, 1994 metais (iki Įstatymo įsigaliojimo) dalyvaudama priimant sprendimus dėl nuosavybės teisės atkūrimo sau pačiai į išlikusį nekilnojamąjį turtą, Komisijos nuomone, pasielgė neetiškai, o tarpininkaudama parduodant nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir nekilnojamąjį turtą savo motinai ir dukrai, nevykdė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 2 punkte nustatytos prievolės vengti interesų konflikto ir pažeidė šio įstatymo 7 straipsnio, 11 straipsnio 1 ir 2 dalies bei 13 straipsnio 2 dalies nuostatas.

2. Rekomenduoti Šiaulių apskrities viršininkui svarstyti R. Parnarauskienės tarnybinės atsakomybės klausimą ir informuoti apie svarstymo rezultatus Komisiją per vieną mėnesį nuo sprendimo gavimo dienos.

3. Sprendimo kopijas išsiųsti Kelmės rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjai R. Parnarauskienei, Šiaulių apskrities viršininkui, Specialiųjų tyrimų tarnybai.

4. Sprendimą paskelbti interneto tinklalapyje www.vtek.lt

5. Sprendimas gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos administraciniam teismui per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo arba jo įteikimo suinteresuotam asmeniui dienos.

Komisijos pirmininkė                                                                                                                                                                   Jolanta Petkevičienė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Prieš tai buvęs įrašas
«
UAB ROSEBA