Germinta PATAŠIŪTĖ. Eilėraščiai
Germinta PATAŠIŪTĖ
(Kražių gimnazija, IVg klasė)
* * *
Saulėje tviskantys plaukai,
Musė, nerandanti išėjimo laukan,
Ir saulėlydis
Svajos,
Drugeliu skraidančios galvoje.
Laimė, grakščiai šokanti ant blakstienų galiukų…
***
Ar turi teisę sakyti, jog esi nelaimingas,
Kai tavo akys gali regėti baltos ir juodos spalvos skirtumą,
Kaip tarp kaktuso spygliukų pasiklydusį vandens lašelį,
Kai gali jausti vėją, žaidžiantį tavo plaukuose,
Sniegą, girgždantį po batais.
Laimė nėra tai, ką galima paliesti rankom,
Laimė tai, ką paliečia širdis.
***
Kai rūkas paglostys
Žemės žandus
O lietus pabučiuos
Plačią jos kaktą,
Mėnuo surinks paskutinius saulės spindulius,
O dangus pasidabins spindinčiomis sagutėmis,
Tada atsivers visai kitas pasaulis.
Pasaulis, kuriame būsi tik tu.
***
Prieš kitą smerkdamas užsimauk jo batus,
Vingiuotame kelyje užkliūk už visų akmenų,
Už kurių kliuvo jis,
Pajusk visus išsiskyrimus be prasmės
Ir tik tada sakyk,
Kad žinai, kaip reikia gyventi.
***
Žodžiai plyšta,
O naktys išsimėto,
Žmogus grįžta vingiuotu keliu –
Tai ne klaida, o pasirinkimas.
Neteisingi pasirinkimai
Prakiurdo eilutes
Ir laike ištirpsta sakiniai.
***
Ar sugebi ramiai kvėpuoti,
Išvydęs gatve vaikštantį
Kadaise mylėtą prisiminimą?
O kiekgi trunka laukimas,
Kai laikrodžio rodyklė stovi vietoje?
***
Šiltas vėjas stumia nuo skardžio
Visus po kojomis byrančius rūpesčius.
Gatvėje trypiami aukso atspalvių rudeniniai lapai,
Kurie žmonių akyse – tik dar vienas rūpestis.
***
Sunku
Vilkui į nasrus šypsotis,
Sunkiau dar vanagui uždraust sparnais
Padangę skrosti.
Lengva tik meluoti,
Kai niekas tiesos nežino.
Lengva ir svajoti,
Kai svajonės išsipildo.
***
Ne visi keliai
skirti eiti dviese.
Ne visi verti
tais keliais grįžti atgal…
***
Ašaromis persūdytas greitkelis
Traukiniui niekada neatstos
Užžėlusio geležinkelio bėgių.
Vienas cukraus krislelis
Nepasaldins arbatos,
Tačiau vienas skaistus
Saulės bučinys
Pažadins grožį,
Miegantį po antklode,
Išlaisvins
Lakštingalą iš narvelio
Ir privers žydėti
Nuvytusią sielą.
***
Žibintų stulpai
Paskendę gatvės glūdumoj.
Apalpę šviesuliai,
Tysantys ant šaligatvių
Parko vidury
Iš cementinės urnos
Trykštantys lašeliai
Traukiniu keliaujantys
Į perlamutrines džiungles.
***
Virš dykumos smėlynų
Skrendantis sakalas
Aplink regintis
Žaliuojančius laukus
Pažįstantis kiekvieną uolą,
Kopą ar kalną
Savo snape nusinešantis vėją
Ir niekada negrįžtantis į lizdą tuščiomis
Pasišiaušusias plunksnas
Glaudžiantis prie aštrių kaktuso spyglių
Skandinantis žvilgsnį klampiame smėlyje
Žaidžiantis tarp debesų
Aukštyn į saulę.
***
Laimė nukarpytais sparnais
Krentanti ant tvirtų
Ąžuolo šaknų
Staiga
Švelniai
Žaibu pasirodęs
Jausmas persmelkė
Sunkiai alsuojančią krūtinę.
Nusivalę lūpų dažai
Ir kartus jų skonis burnoje
Degančios rankos
Pilnos dūžtančių perlų.
***
Pažadai,
Draikomi vėjo medžių viršūnėse,
Nuoga knyga,
Laukianti gero vėjo
Išsišakoję plaukų galiukai,
Purvinos pėdos
Ir nubrozdinti keliai,
Akyse besislepiančios ašaros,
Gujamos klykaujančių šarkų.
***
Rytinės kavos kvapas,
Akys, gaudančios oro bučinį.
Sujaukta lova,
Pilna nuoširdaus juoko,
Kavos putoje nuskendę bučiniai,
Šiukšlių dėžėje
Valkataujančios mintys
Meilė,
Apkabinanti ir neleidžianti išeiti.
***
Užgesęs aguonų laukas,
Varnų nunešioti žodžiai
Ir žvėrių sutryptas žvilgsnis,
Į medžių jūrą nerianti saulė.
Paukštis,
Švelniai bučiuojamas bangų,
Ir vyšnios kauliukas,
Savo nuogumą slepiantis žolėje.
***
Nupiešk man meilę
Be pieštuko,
Kad jos ištrinti negalėtum,
Nepiešk tik jos ant lapo,
Kad netektų jai šiukšlinėj atsidurti.
Įkvėpk gyvybės šitai spalvai,
Kad galėtumei žodžius išgirst.
Tik klausykis,
Neblevyzgok –
Meilė kalba nuoširdžiai tik kartą.
***
Gili rugiagėlių jūra,
Tyliai tūnanti tirštame javų rūke.
Vienas kitas muzikuojantis žiogas
Ir tavo mintys mano galvoje.
Aš tarsi Don Kichotas –
Kovoju su prisiminimais,
Tik nežinau,
Išgalvoti ar tikri jie.
***
Kartais, sėdėdama tamsiame kambaryje,
Žvilgsniu ieškau
Katės.
Juodos katės,
Kurios iš tikrųjų ten net nėra
Kartais, bandau surinkti
Sutrupintus draugų pažadus,
Surinkti visas saulės dulkes
Ir išmesti šiukšlių dėžėn.
Išeit,
Palikus šlepetes prie durų.
***
Mes krentam, vedami svajonių,
Ir kylam aukštyn, vejami slapčiausių baimių.
Bet vieną dieną viskas baigsis.
Pati juodžiausia naktis praeina
Ir dingsta visi šešėliai,
O tada ir aš pakilsiu su savo svajonėm –
Baltom kaip sniegas.
Ir tai viskas bus žiemą,
Viskas bus žiemą.
Kas buvo gerai, kas buvo blogai, kas bus žiemą…
Vilkas ar žmogus
Vakaro tyla lėtai glamonėja mano kūną,
Kiekviena mintis įsiskverbia giliai į dar nepažintą sielą.
O aš kaip vilkas
Stebiu neapsakomą pilnatis grožį
Ir gaudau akimirkas –
Svajotas, laiko apleistas ir pamirštas akimirkas.
Bet savyje jaučiu tuštumą
Ir tada pagalvoju:
Galbūt aš ne vilkas, kuriam užtenka mėnulio grožio?
Aš tik žmogus…
***
Žmonės gimė ne būti tobulais,
O būti tikrais
Skaudžiai kristi žemyn ir išdidžiai kilti aukštyn
Verkti ir mylėti tuo pačiu metu
Su liepsnele akyse žvelgti į gyvenimą
Kaip į iššūkį, o ne užduotį,
Kurią reikia išspręsti.
***
Kaip sunku eiti ten, kur niekas nelaukia?
Kalbėti, kai niekas neklauso?
Ar gali tvirtai stovėti ant kojų,
Kai žemė po jomis griūva?
Ar sugebi ramiai kvėpuoti,
Išvydęs gatve vaikštantį kadaise mylimą prisiminimą?
O kiekgi trunka laukimas,
Kai laikrodžio rodyklė stovi vietoje?
***
Tinklai nupinti iš pelenų,
Šiltas vėjas, stumiantis nuo skardžio
Visus po kojomis byrančius rūpesčius.
Gatvėje trypiami aukso atspalvių rudeniniai lapai,
Kurie žmonių akyse tik dar vienas rūpestis.
***
Sunku kalėt vienutėj
Ir vilkui į nasrus šypsotis.
Sunkiau dar vanagui uždraust sparnais
Padangę skrosti.
Lengva tik meluot,
Kai niekas tiesos nežino,
Lengva ir svajoti,
Kai svajonės išsipildo.
***
Saulėje tviskantys plaukai,
Musė, nerandanti išėjimo laukan
Ir saulėlydis,
Svajos,
Drugeliu skraidančios galvoje,
Laimė,
Grakščiai šokanti ant blakstienų galiukų.
***
Nepripažintus jausmus žmonės skandina,
Jų neblaivus protas nesuvokia:
Jei užsidarė durys, atsivėrė langas.
Užuot ėję lango link, jie griaužia save,
Tyliai stovėdami ir nebyliu žvilgsniu
Žvelgdami į uždarytas duris
Jie paleidžia savo laimę.