BIČIULIS

Alvydas GEŠTAUTAS

Užvenčio seniūnijos seniūnas Zonis Virbalas parašė savivaldybės administracijos vadovybei prašymą, kad nuo lapkričio 1 d. būtų atleistas iš darbo. Z. Virbalas yra trečias pagal seniūno darbo stažą rajone. Šiose pareigose jis dirbo 14,5 metų. Ilgiau už jį – 19 metų, t.y. nuo seniūno pareigybės įsteigimo, šiose pareigose dirba Šaukėnų seniūnijos vadovas Algis Šukys, 17 metų Kukečių seniūnijai vadovauja Meilutė Masalskienė. Tiesa, tais pačiais 2000 m. į šias pareigas tuometinio rajono mero Zenono Mačerniaus potvarkiu buvo paskirti ir Tytuvėnų miesto, Pakražančio bei Vaiguvos seniūnai Romas Čerkauskas, Alfonsas Sakalauskas, Vytautas Mikalauskas ir Alvydas Lukošius. Pasak Z. Virbalo, kažin, ar yra kitas Užventyje žmogus, kuris tiek metų būtų skyręs šio krašto bendruomenės gyvenimui. Ta proga ir mūsų pokalbis su Z. Virbalu.

– Jūsų darbo sutartis su savivaldybės administracijos direktore Irena Sirusiene galioja iki kitų metų sausio 2-osios. Kodėl paankstinote pasitraukimą iš viešojo gyvenimo?

– Girdžiu įvairių kalbų apie savo pasitraukimą iš seniūnijos vadovo pareigų. Išeinu į užtarnautą poilsį anksčiau dėl to, kad noriu, jog naujas seniūnas su savo komanda turėtų laiko suplanuoti darbus, nustatyti veiklos prioritetus kitiems metams.

Dirbantieji biudžetinėse įstaigose žino, kad didžiųjų švenčių – šv. Kalėdų, Naujųjų metų negali švęsti ramiai, nes šventinė nuotaika „susimakaluoja“ su intensyviais finansiniais reikalais. Aš šių metų pabaigos šventes jau noriu sutikti ramiai su žmona Kristiana, keturių vaikų šeimomis bei septyniais anūkais. Šie nuolat klausinėja: „Seneli, kada atostogausi?“.

– Gimėte ir augote Aukštaitijoje – Ukmergės rajone, Želvoje. Kodėl po studijų Žemės ūkio akademijoje pasirinkote Žemaitiją?

– Žinoma, galėjau pasirinkti ir Aukštaitiją. Tuo labiau, kad Žemės ūkio akademijoje žioplys nebuvau. Netgi dar bestudijuodamas dirbau bendrabučio komendantu. Bet ketvirtame kurse vedžiau. Mano žmonos Kristianos gimtinė – mūsų rajono Ganypravos kaimas. Žiedų sumainymas ir nulėmė tolesnį mano gyvenimo likimą. Paklusau žmonai ir sutikau su paskyrimu į Užvenčio tarybinį ūkį.

– Kai žmogus baigia savo darbo karjerą, paprastai pamąsto, ką nuveikė. Ką apie savo darbus galite pasakyti?

– Kai man buvo 28-eri, valdžia paskyrė vadovauti Užvenčio tarybiniam ūkiui, kuriame dirbo apie 320 žmonių. Padėjo jaunatviškas maksimalizmas ir drąsa. Todėl esu už tai, kad ir dabar kuo daugiau jaunų žmonių užimtų svarbius postus.

Pats sumąsčiau, užsakiau „beveik nesamo“ pastato rekonstrukcijos projektą, „įrodžiau“ Vilniaus klerkams, kad objektą būtina rekonstruoti, ir 7 metus „ūkio būdu“ vykdėme Užvenčio kultūros namų statybą. Viską tuomet reikėjo susirasti pačiam – ir pinigų ir medžiagų. Būdamas 29-erių du kartus važiavau į tuometinę Melioracijos ministeriją pas ministrą a.a. Joną Veličką, kad pradėtų užtvankos ant Ventos upės statybą Girnikų kaime, o tuo pačiu ir įrengtų tvenkinį. Apie 1985 metus rizikuodamas užsakiau vandens geologinio gręžinio projektą Girnikų kaimui, o jį išgręžėme ir statėme… Užvenčio mieste, tuometiniame ligoninės kieme. Miestelis neturėjo centralizuoto geriamo vandens, o buvo iškelti sanitariniai reikalavimai – nebus centralizuoto vandens tiekimo, teks uždaryti Užvenčio ligoninę vartotojų kooperatyvui priklausantį restoraną-valgyklą „Šatrija“.

Nuolat važiavau su „pilnu portfeliu“ į įvairias Vilniaus įstaigas. „Pilnas portfelis“ sovietmečiu buvo produktyvus: pastatėme ir išasfaltavome Girnikų gyvenvietę, nutiesėme daug kilometrų žvyruotų kelių. Už šiuos darbus sulaukiau atlygio – siūlymo atleisti iš darbo „kaip nepatikimą komunizmo kūrimui“.

– Sakykite, kodėl Užventis, galintis didžiuotis Lietuvai nusipelniusiomis asmenybėmis, iš rajono miestelių atrodo bene skurdžiausiai?

– Sovietmečiu Užventis buvo tarybinio ūkio centras. Bet jis turėjo miesto statusą. Sovietinė valdžia sumanė, kad pagrindinė „sovchozo“ gyvenvietė bus Girnikai. Ten ir buvo investuojama. Užventis merdėjo, jam nuo rajono likvidavimo laikų niekas neskyrė dėmesio.

– Ką pavyko nuveikti per beveik 15 metų, kai vadovavote seniūnijai?

Darbo pradžioje gatvės nei Užventyje, nei penkiose didžiausiose gyvenvietėse: Girnikų, Junkilų, Kolainių, Pašilėnų, Minupių nebuvo apšviestos. Dabar visose yra šviesa. Subūrėme komunalinio ūkio tarnybą: yra garažai, pagrindinė technika, įranga. Nutiesėme arba pagerinome daug kelių, vedančių į ūkininkų laukus. Ypač daug tokių yra Kolainių seniūnaitijoje.

Mano iniciatyva, pritarus seniūnijos šviesuomenei, pastatėme paminklus Dvarčiaus kaime Vasario 16-osios akto signatarui, Užvenčio dvarininkui Jonui Smilgevičiui, o Kolainiuose lietuviškų kalendorių pradininkui Laurynui Ivinskiui.

Pastaraisiais metais seniūnija įvykdė tris projektus, kuriuos finansavo Europos Sąjungos LEADER programa. Už jos lėšas sutvarkėme Užventyje skverą, paplūdimį prie Girnikų kaimo tvenkinio. Girnikuose nutiesti ir nuotekų tinklai. Seniūnijos bendruomenės siūlymu ir rajono valdžios pritarimu buvo sutvarkytas Užvenčio kultūros centras, kraštotyros muziejus. Dabar, nors ir pavėluotai, atnaujinama gimnazija, lopšelis-darželis.

2000-aisiais Užventyje iš šešių aštuonbučių namų nė viename nebuvo nei vandentiekio, nei kanalizacijos. Viešuosius darbus dirbę žmonės, rankomis iškasė griovius, sudėjo vamzdžius ir žmonėms pagerinome buities sąlygas.

– Kaip jūsų seniūnijos kolektyvo, seniūnaičių, bendruomenių darbą įvertino gyventojai?

– Ką padarėme, negirdėjome nusiskundimų, kad be reikalo rūpinamės vandentvarkos ūkiu, kultūros objektais, kelių tvarkymu. Dirbome taip, kad už menką biudžetą padarytume tai, kas svarbiausia. Žinoma, geriausiai žmonių nuotaikas atspindėtų tiesioginiai seniūnų rinkimai. Bet tokie dar neįteisinti. Konkrečiausiai galiu kalbėti apie savivaldybės vadovų vertinimus. Jie skyrė man tris rašytines pastabas. Jas gavau nuo buvusios savivaldybės administracijos vadovų: už nepalankumą buvusiai Demokratų partijai bei Valstiečių ir žaliųjų sąjungai. Iš pastarosios atstovo tuometinio administracijos direktoriaus nuobaudą, matyt, gavau už tai, kad su keliais seniūnais parašėme raštą, jog po 2007 m. savivaldos rinkimų administracijai toliau vadovautų socialdemokratas Bronius Paliulis. Buvome naivūs ir nežinojome, kad pagal naujos koalicijos sutartį administracijos direktoriaus postas turi atitekti „valstiečiams“ (B. Paliulį šiose pareigose pakeitė „valstietis“ Gipoldas Karklelis – aut. pastaba). Iš buvusio mero Kosto Arvasevičiaus gavau padėkos raštą 60-mečio proga „Už nuopelnus savivaldai“. Lietuvos savivaldybės asociacija šiemet apdovanojo medaliu „Už nuopelnus Lietuvos savivaldai“.

– Ką veiksite likęs senjoru?

– Poilsiui skirsiu ne 5-6 valandas per parą, o dvigubai daugiau. Turiu darbščią žmoną, kuriai galėsiu daugiau pagelbėti. Bus laiko pabendrauti su vaikų šeimomis. Turiu ir šeimos ūkį. Daugiau laiko galėsiu skirti savo pomėgiams – medžioklei, žvejybai.

Žinoma, nenusišalinsiu nuo viešų reikalų, jei atsiras tokių, kuriems reikalingi mano patarimai, pasiūlymai, pasakysiu savo nuomonę.

Noriu padėkoti visiems, su kuriais teko bendrauti, atsiprašyti tų, kuriuos galbūt įskaudinau ar negalėjau išpildyti jų norų.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Prieš tai buvęs įrašas
«
Sekantis įrašas
»
UAB ROSEBA