BIČIULIS

Bronislavas KLIMAŠAUSKAS

Praėjusio ketvirtadienio popietę Kelmės Žemaitės viešojoje bibliotekoje iškilmingai įteikta 44-oji Žemaitės literatūrinė premija kaunietei rašytojai, Maironio literatūrinio muziejaus direktorei Aldonai Ruseckaitei už biografinį romaną „Žemaitės paslaptis“. Pirmąkart tokia premija įvertintas kūrinys apie pačią lietuvių literatūros klasikę. Ir įvertintas per atmintiną datą: birželio 4-ąją sukako 50 metų, kai Užvenčio seniūnijoje, Ušnėnuose už apsakymą „Ko nepasakė Laukys“ rašytojui Juozui Baltušiui buvo įteikta pirmoji Žemaitės premija. Nuo 1994 metų ją finansuoja Kelmės rajono savivaldybė.

Rajono savivaldybės mero pavaduotojas Izidorius Šimkus apjuosė naująją laureatę vardine tautine juosta, o rajono savivaldybės administracijos direktorė Irena Sirusienė įteikė A. Ruseckaitei liudijimą apie paskirtą garbingą apdovanojimą. Rašytojai atiteko beveik 1450 eurų (buvusių 5 tūkstančių litų) premija.

– Esu sujaudinta ir laiminga,– sakė A. Ruseckaitė. – Jau daug metų domiuosi Žemaitės asmenybe ir jos ryšiais su Povilu Višinskiu, be kurio vargu ar Žemaitei būtų pavykę išeiti į literatūros lankas. Kažkaip buvo nusistovėjęs Žemaitės paveikslo trafaretas: pagimdžiusi septynis, o išauginusi šešis vaikus, paprasta kaimo moterėlė, prabudus talento gyslelei, tampa žinoma rašytoja. O man knietėjo parodyti, kad ji moka kardinaliai pakeisti savo gyvenimą: išsikrausto į Vilnių, nukanka į Ameriką, tampa išsilavinusi. Nors ir apsigobusi ta pačia languota skarele, vilkinti čerkasinį švarkelį, nueina į lenkų spektaklį, į paskaitą archeologijos tema, drąsiai sutinka jai paskirtą kalinimo bausmę už caro cenzūros uždraustą straipsnį apie lietuviškos spaudos platinimą… Tai nėra tas šiandienos atvejis, kai miestietis išsikelia į kaimą vaistažolių rinkti arba tiesiog geisdamas švaresnio oro. Žemaitė išeina į pasaulį laisva, tobula, pasikeitusi ir pasitikinti savimi. Mane sujaudino jos didelė drąsa ir platus požiūris į gyvenimą.

Paklausta, kaip reikėtų kuo patraukliau pristatyti Žemaitės kūrybą šiandieniniams moksleiviams ir ar gaunanti kvietimų su jais susitikti, A. Ruseckaitė apgailestavo, kad literatūros klasika turi būti privaloma, bet mes per greit išsižadame savo vertybių, todėl, pristatant Žemaitės kūrybą, nederėtų apsiriboti vien „Marčia“ ar „Petru Kurmeliu“, o paieškoti įdomybių jos komedijose, straipsniuose. Teigiama, kad Žemaitė savo kūryboje niekada nepavartojo žodžio „eiti“, o jį keitė kur kas vaizdingesniais sinonimais. Bet, pasak rašytojos, mokytojus varžo pamokos tempas, tam tikras diktatas. Mieliausi jai būna pokalbiai su viena moksleivių klase, o ne su keliomis iš karto. Pastaruoju atveju jaunimui nekyla jokių klausimų, nebent tokių, kaip: „Kiek Jums metų?“, „Ar turite vaikų?“.

Naujoji laureatė labai atsargiai dalinosi kūrybiniais planais. „Žemaitė tebėra su manimi, tarsi būtų susidraugavusi su mano mama,– sakė A. Ruseckaitė. – Norėdama apie kokią nors asmenybę rašyti, turiu ją pamilti, prie jos tarsi prilipti. Kol kas tokio jausmo nepatiriu“.

Šių eilučių autorius, dalyvavęs ir pirmosios, ir daugelyje vėlesnių Žemaitės literatūrinės premijos įteikimo iškilmių, prisiminė kai kuriuos jų epizodus, paminėjo, kad, griūvant kolūkiams, buvo minčių laureatus skatinti ir kaimo produkcija – sakysim, bekonu, veršeliu arba patys rašytojai sudėtų lėšų piniginiam paskatinimui. Išreikšta viltis sulaukti premijos vertų kūrinių ir apie užsienio šalių kaime dirbančius lietuvius emigrantus. Žemaitės premija padeda rajono literatūros mylėtojams geriau susipažinti ir suartėti su rašytojais, kurie šiais laikais rečiau beužsuka į regionus, negirdėti jų balso televizijų diskusijose. Nors šiandieniniam jaunimui nelengva perprasti Žemaitės pavaizduotą senąjį Lietuvos kaimą, bet pirmiausia iš šios literatūros klasikės prozos galima pasimokyti be galo vaizdingos liaudies kalbos, jos raštai kažkiek padeda tvirčiau jaustis ir neištirpti globalėjančiame pasaulyje. Pasak Just. Marcinkevičiaus, „jeigu Lietuvoje nebūtų tiek vargo,– ji seniai būtų praryta pasaulio. Jo švelnus gomurys dar bijo mūsų ašakų“.

Skarele apsigobusi, dabar Kaune gyvenanti aktorė Olita Dautartaitė, kažkada suvaidinusi Žemaitės dukrą Eleną Šiaulių dramos teatre pastatytoje Vidmantės Jasukaitytės dramoje „Žemaitė“, išraiškingai paskaitė ištrauką iš premijuoto A. Ruseckaitės romano „Žemaitės paslaptis“.

Ruseckaitę sveikinusi Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos direktorė Giedrė Šorienė be kita ko pažymėjo, kad nuo praeitų metų rugsėjo jau išleista trečioji romano „Žemaitės paslaptis“ laida, o Užvenčio kultūros centro direktorė Irma Vaupšienė, pasiguodusi, jog nebėra lito su Žemaitės atvaizdu, džiaugėsi, šį atvaizdą randanti kitoje erdvėje – rašytojos romane. Kelmės krašto muziejaus direktorė Danutė Žalpienė stebėjosi, kaip rašytojai ir Maironio literatūrinio muziejaus direktorei kūrybos sparnų nepakerpa administracinis, vadybinis darbas.

Šventės dalyviai plojimais, linkėdami tolesnės stiprios sveikatos, pagerbė šventėje dalyvavusį, neblėstančiu kūrybingumu pasižymintį vyriausiąjį Žemaitės premijos laureatą, tytuvėniškį rašytoją Vladą Kalvaitį, baigiantį 87-uosius. Iš 42 premijos laureatų 19 jau išėję Amžinybėn.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Prieš tai buvęs įrašas
«
Sekantis įrašas
»
UAB ROSEBA