Gaštynų dvaras

Laima ŠIMKUTĖ
Kelmės krašto muziejaus muziejininkė

Gaštynų dvaro, esančio 6,5 km. į vakarus nuo Kelmės, pirmuoju savininku archyviniuose dokumentuose minimas Jokūbas Jurgis Kaffemanas (1813-1877). Po to dvarą iki pat sovietinės okupacijos pradžios paveldėdavo jo palikuonys: Tadas Povilas Kaffemanas (1853-1928), Bogdanas Kaffemanas (1881-1969), Boleslovas Kaffemanas (1914-1986).

Iš pradžių, Gaštynų dvaro pastatai buvo mediniai. Didieji pasikeitimai dvare įvyko pradėjus jame šeimininkauti energingam ir apsukriam Bogdanui. XX a. I-oje pusėje buvo pastatyta nemažai mūrinių (iš plytų, akmenų) bei medinių pastatų. 1939 m. dvaro kiemą sudarė apie 20 statinių. 1925 m. dvarui priklausė 200 ha žemės.

Kaffemanai, ypač Bogdanas, įnešė žymų indėlį į Kelmės ekonomiką, gerovę. Jis buvo pieno, linų akcinių bendrovių įkūrimo iniciatorius ir jų akcininkas, vystė dvaro pramonę, diegė pažangias technologijas žemės ūkyje.

Gaštynų dvaro savininkas Jokūbas Jurgis Kaffemanas, titulinis patarėjas Raseinių apskrities bajorų atstovų kanceliarijoje, mirė nepalikęs testamento. Tretinis teismas savo nutartimi 1878 m. padalijo velionio turtą tarp draugiškai tarpusavyje sutarusių pretendentų: našlės Juzefos, sūnaus Tado ir dukters Klotildos.

Tadui atiteko Gaštynų dvaras, to paties pavadinimo kaimas su penkiais kiemais, dvaro gyvenamasis namas, pastatai, apie 219 ha dirbamos ir nedirbamos žemės, Vanaginės palivarkas (Vanaginės palivarkas buvo už 5 km. į šiaurės vakarus nuo Gaštynų. Šiuo metu tokios gyvenvietės nėra), gyvenvietė, vadinama Pogulianka. Tadas – azartiškas lošėjas kortomis. Išvažiuodavo keturiais arkliais kinkyta karieta, o grįždavo kartu su vadeliotoju pėsčias, viską pralošęs. Pralošė ir Gaštynų dvarą. Vėliau žmonos Juzefos dėka dvaras buvo išpirktas.

Juzefa buvo kilusi iš skaitlingos Levoniauskių šeimos. (Ji turėjo penkias seseris bei tris brolius). Ištekėjusi už Tado Kaffemano, susilaukė dviejų dukrų – Leonildos ir Zuzanos bei sūnaus Bogdano. Juzefa – energinga, valinga, tvirto charakterio, veikli moteris. Kad grąžintų skolas (ji pasiskolino pinigų išpirkti dvarui), vyrą Tadą išsiuntė dirbti į Rygos fabriką, dukterį Leonildą tarnauti guvernante, ekonome pas pažįstamą grafą prie Rygos, sūnų Bogdaną – pas dėdę gydytoją Povilą Levoniauską į Omską (Sibire). Pati taip pat laikinai persikėlė gyventi į Rygą.

Bogdanas Kaffemanas, gyvendamas Omske, susipažino su Rusijos bolševikais, susižavėjo jų idėjomis, įsitraukė į jų veiklą. Omsko miestas buvo išsidėstęs kairiajame Irtyšiaus upės krante. Dešiniojo kranto stepėse augo tankūs žmogaus ūgio  krūmai. Čia ir vykdavo slapti bolševikų susirinkimai. Omske lankydavosi ir bolševikų vadas Leninas. Po kurio laiko caro žandarai susekė šią pogrindinę organizaciją. Bogdanas buvo suimtas ir pasodintas į Peterburgo Petropavlovsko tvirtovės požemius. Kalinimo sąlygos buvo sunkios. Kameroje iki kelių, juosmens, net pažastų prileisdavo vandens – nei  atsisėsti, nei atsigulti. Į darbą vesdavo sukaustytus grandinėmis. Kalinius rėmė konditerijos fabriko darbininkai. Tarp jų buvo ir mergina Helena Amse, estė, kilusi iš gausios ir neturtingos šeimos, išpažinusios liuteronų tikėjimą. Helena slapta nešdavo maistą kaliniams. Išėjęs iš kalėjimo, Bogdanas vedė Heleną. Peterburge jiems gimė sūnus Boleslovas ir duktė Liucija.

Vėliau šeima grįžo į Lietuvą, į Gaštynų dvarą. Bogdanas, paveiktas  bolševikinės ideologijos, buvo nutaręs  dvaro žemes išdalinti kumečiams, valstiečiams. Tam griežtai pasipriešino Helena. Ji pareiškė: „Tegul tie kumečiai prie savo namų  prisitaiso ratus, kad galėtų skubiai palikti dvarą“. Lietuvoje gimė dar du vaikai: Leonas ir Viktoras. Helena, būdama protestantė, Kelmėje lankė jų maldos namus, o Bogdanas – katalikų bažnyčią. Tarpukario Lietuvoje Bogdanas aktyviai įsitraukė į pramoninę veiklą, kūrė linų bei kitokias akcines bendroves.

1922 m. Lietuvoje prasidėjo žemės reforma. Dvarininkams buvo paliekama 80 ha žemės (vėliau iki 150 ha), o likusi dalis atimama ir išdalijama nepriklausomybės kovų dalyviams, mažažemiams ir bežemiams valstiečiams. Tai palietė ir Kaffemanus.: po reformos Bogdanui liko 80 ha žemės. Vėliau Bogdano prašymas – papildomai grąžinti 44,5 ha žemės, kuri anksčiau priklausė Gaštynų dvarui, žemės reformos valdyba patenkino, ir 1930 m. dvaro žemė padidėjo iki 124,5 ha.

Reikia pažymėti, kad Gaštynai buvo rimtas, solidus dvaras, ištisas pastatų kompleksas. Rūmai pastatyti iš plytų, dviejų aukštų. Ūkiniai pastatai sumūryti iš akmenų. Rūmų rūsyje buvo buitinės patalpos. Kaffemani gyveno antrame aukšte. Rūmai buvo pastatyti nepilnai, tikėtasi užbaigti vėliau (deja vėlesni įvykiai – karas, sovietmetis – neleido šito padaryti).

Vyresnėlis Boleslovas vedė Vanago herbo bajoraitę Kristiną Babrauskaitę iš Užvarmio dvaro Užventyje, gimusią 1918 m. Užvarmio dvaras gana didelis, turėjo apie 300 ha žemės. Kristinos mama kilusi iš bajorų Kareivų. Anyta Helena nesutarė su marčia, šeimos konfliktavo. Jaunieji nepriimti į dvaro rūmus, jiems teko apsigyventi kumetyne. 1940 m. tėvas dovanojo sūnui Gaštynų dvarą, išsirūpinęs iš pastarojo išlaikymą iki gyvos galvos, ir persikėlė gyventi į Kelmėje pastatytą medinį namą. Jaunieji Kaffemanai susilaukė trijų vaikų: Janinos (g. 1938), Edvardo (g. 1940) ir Romano (g. 1947).

1940 m. Lietuvą okupavo Sovietų Sąjunga. Bogdanas neturi iliuzijų,– jam puikiai pažįstama marksistinė ideologija. Nusprendė bėgti, kol nerepresavo kaip „liaudies priešą“. Iš sesers Zuzanos, jau seniai gyvenančios Lenkijoje, gavo iškvietimą. Dokumentuose Kaffemanai įrašyti kaip lenkai. Po Antrojo pasaulinio karo, 1956 m., į Lenkiją atvyko žmona ir jų vaikai – Leonas, Liucija ir Viktoras. Bogdanas mirė 1969 m. Palaidotas Lenkijoje, Bartošicų miesto kapinėse kartu su žmona Helena (Amse) Kaffemaniene (1888-1970).

Boleslovas su šeima liko Lietuvoje. Jis norėjo, kad dukra Janina čia baigtų mokslus. Sovietai nacionalizavo Gaštynų dvarą, jis perduodamas įsikūrusiam kolūkiui. Prasideda šeimos kraustymasis iš vienos vietos į kitą. Kad nesusektų saugumas ir neišvežtų į Sibirą, Boleslovo šeima maždaug kas dvejus metus keitė gyvenamąją vietą. Boleslovas dirbo įvairius darbus. Vertėsi ir draudžiama veikla – privačia prekyba. Kartą buvo susektas pardavinėjant dobilų  sėklas. Pasisekė išsisukti: tardomas, iš kur gavo sėklas, jis nurodė asmenį, kuris ką tik buvo miręs. Juokingas nuotykis Boleslovui atsitiko, dirbant ūkvedžiu kolūkyje. Po vaišių jis atsigulė dieną pamiegoti. Pabudęs pamatė, kad saulė pakilusi virš horizonto. Pamanęs, kad jau rytas, nuėjo darbininkus kviesti į darbą: skambinti prie kolūkio kontoros tam tikslui pakabintu varpu. Žmonės kraipė galvas, nesuprasdami kas čia darosi – jau vakaras, saulė leidžiasi… Boleslovas sirgo Parkinsono liga. Žmonai Kristinai mirus, liko vienas. 1986 m. Boleslovas savo noru išėjo iš gyvenimo. Paliko raštelį, kad dėl jo mirties niekas nebūtų kaltinamas. Palaidotas Šiauliuose greta savo žmonos. Kristina mirė porą metų anksčiau – 1984-aisiais.

Sovietmečiu Gaštynų dvaro rūmuose buvo įsikūrusi kolūkio biblioteka. Čia gyveno ir bibliotekininkė. Vėliau rūmai sudegė.

1990 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, pradėtas  nacionalizuoto nekilnojamo turto grąžinimas buvusiems savininkams ir jų palikuonims. Tačiau Boleslovo vaikai – Edvardas, Romanas ir Janina Lesickienė – nepanoro ūkininkauti. Jie atstatė nuosavybės teises tik į žemę ir ją tarpusavyje pasidalino, o pastatus paliko likimo valiai, nes autentiškai atstatyti rūmus reikia didžiulių lėšų. Tą žemę jie nuomojo, o už jos dalį, kurioje išaugo Gaštynų gyvenvietė, valstybė jiems išmokėjo kompensaciją. Mirus broliams, Janinai, gyvenančiai Vilniuje, sudėtinga palaikyti ryšius su žemės nuomininkais. Nutrūko paskutinė gija, siejanti bajorų Kaffemanų palikuonis su Gaštynų dvaru.