BIČIULIS

<Bronislavas KLIMAŠAUSKAS>

„Gerai, kad savivaldybių finansuojamos literatūrinės premijos bent retkarčiais skiriamos tose vietose gyvenantiems žmonėms. Tai tarsi kviečia visus apsižvalgyti, kokioje įspūdingoje erdvėje mes gyvename, nes žmogus be vietos yra pusiau žmogus. Didžiąją stiprybę jis įgyja, tik įleidęs šaknis“,– praėjusio trečiadienio popietę sakė žinoma literatūrologė prof. Viktorija Daujotytė prie restauruoto Užvenčio dvaro malūno, kai čia, šlamant klevams ir žvaliai čiauškant vingriajai Ventai, Tytuvėnuose gyvenančiam rašytojui Vladui Kalvaičiui už novelių romaną „Sustiprinto režimo barakas“ buvo iškilmingai įteikta 42–oji Žemaitės literatūrinė premija.

Finansuojama Kelmės rajono savivaldybės, ji dabar teikiama kas dveji metai už grožinę prozą, literatūrinę publicistiką kaimo tematika, už prozą, atspindinčią nacionalinį savitumą, propaguojančią gimtosios kalbos grožį. Trečiąkart iš eilės premijos įteikimo sostine pasirinktas Užventis, nes čia 1965 m. paskelbtas nutarimas apie premijos įsteigimą, į čia iš netolimų Ušnėnų susitikti su dvare gyvenusia bręstančia rašytoja Šatrijos Ragana atbrisdavo ir P. Višinskis, ir Žemaitė, kuri, beje, Užventyje 1892 m. buvo apsistojusi ir su visa šeima, čia tuokė vyresniąsias dukteris ir laidojo jauniausiąją Vincentą bei vyrą Lauryną.

– Kai duonos abišalė kvepėjo skaniausiu gardumynu, reikėjo tvirčiausios valios išgyventi, išsaugoti atminty skaudžius įspūdžius ir, jais remiantis, parašyti grožinės prozos knygą. Džiaugiuosi, kad turime rajone tokį žmogų,– sakė rajono mero pavaduotojas Kęstutis Bilius, užrišdamas jau anksčiau šešias knygas išleidusiam Vl. Kalvaičiui vardinę tautinę juostą ir įteikdamas jam laureato pažymėjimą. Savivaldybės administracijos direktorė Irena Sirusienė rašytojui įteikė penkių tūkstančių litų premijos čekį.

Romano „Sustiprinto režimo barakas“ redaktorius, Kauno kultūros ir meno savaitraščio „Nemunas“ vyriausiasis redaktorius poetas Viktoras Rudžianskas, pažįstantis Vl. Kalvaitį dar iš tų laikų, kai „Šluota“ spausdino jo epigramas, nuolat sekęs jo kūrybinį kelią, prisipažino nesitikėjęs tokios apimties – puspenkto šimto puslapių netradicinio formato knygos ir pažymėjo, kad tai – ne vien literatūrinis faktas. Tai net psichologijos požiūriu svarbus kūrinys, kalbantis apie išgyvenimo galimybes. Juk esame, pasak V. Rudžiansko, tauta ne su kariūno, o su agrariniu genu, mokanti ir išgyventi, ir atleisti.

Iš ne taip tolimų kalvotosios Žemaitijos vietų kilusi žinoma literatūrologė prof. V. Daujotytė, išreiškusi susižavėjimą su išmanymu ir kultūros pajautimu prižiūrimu Užvenčio dvaru, teigė: „Jei reikėtų ieškoti epigrafo V. Kalvaičio kūrybai, tai jam geriausiai tiktų 1914 m. rudenį Konstantinui Petrauskui rašyto Žemaitės laiško sakinys: „Nors reikia savo vargus užmiršti, pamačius artimo dar didesnius, bet ir senųjų negalima nepaminėti“. Pasak profesorės, tai slaptoji Vl. Kalvaičio programa, kito žmogaus gyvenimo, kentėjimo matymas. Tai socialiai įrėminta tikrovė, bet jeigu ji būtų tik barako tikrovė, tai ir Vl. Kalvaitis būtų tik barako rašytoju. O jis, susitelkęs į vidinę savastį, mato kitus. Ypač premijuotąjį romaną be meniškai įprasminto lagerių pragaro su Žemaitės kūryba sieja antroji siužeto linija – neišsiųsti senelei laiškai, kurie yra moralinės tvirtybės atrama. Juk ir Žemaitė, pasak V. Daujotytės, būdama 70 metų, mylėjo kaip Simona ir laiškuose K. Petrauskui pasirašydavo: „Amžinai tave mylinti bobutė“.

5 metus Intos lageriuose ir 4 metus Sibiro tremtyje iškentėjęs Vl. Kalvaitis yra vyriausias Žemaitės premijos laureatas jos įteikimo dieną ir sakė viską – ir gyvenimo optimizmą, ir mokėjimą atleisti už patirtas skaudžias skriaudas, ir meilę Tėvynei gavęs iš tėvų. Tėvas, geras Radviliškio batsiuvys, mokėjęs pasiūdinti net krepšinio, futbolo kamuolius, ypač griežtai jį mokęs branginti tiesą, todėl tų vertybių jis nepamiršęs, ir rašydamas romaną. Paklaustas apie ateities kūrybinius planus, Vl. Kalvaitis, kaip paprastai, nestigo lengvo šmaikštumo: „Iš tokių jūsų palankių vertinimų supratau, kad nieko geresnio jau negalėsiu parašyti. Jei kas netikėtai atsirastų, tai bus mažesnės apimties proza ar epigramėlės, kurių V. Rudžianskas nenori leisti“.

Dar daug įvairių palinkėjimų, pastebėjimų ir padėkojimų nuskambėjo tą saukėtą popietę prie senojo Užvenčio dvaro malūno. Garbingiausi svečiai buvo pamaloninti kulinarinio paveldo puoselėtojo St. Jautakio ir Junkilų kaimo bendruomenės kepta rugine duona. Užventiškė mokytoja Valerija Adomaitienė, kartu su seserimi Ona Stankiene atlikusi tai progai specialiai sukurtas dvi dainas, naujajam laureatui dovanojo kažkada iš Albinavos dvaro parsivežtų ir įsiveistų rožių puokštę. Kelmiškė Eglė Tutinienė, pavadinusi Vl. Kalvaitį tikru lietuviu, nes jis premijuotame romane parodė, kaip žmogus pakyla virš visų baisumų, teiravosi, ar ir jo pavardė nėra kilusi iš žodžio „kalva“ bei linkėjo autoriui net Nobelio premijos, nes jos laureatų Lietuvoje dar nėra. Renginį vedęs Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjo pavaduotojas Algis Krutkevičius perdavė Rašytojų sąjungos pirmininko pavaduotojos Birutės Jonuškaitės nuoširdžius sveikinimus naujajam laureatui, o Tytuvėnų gimnazijos moksleivė Simona Katavičiūtė paskaitė ištrauką iš premijuoto romano.

Svečiai kartu su naujuoju laureatu ir jį lydinčiais rajono atstovais aplankė Ušnėnuose, kuriuose 16 metų gyveno ir čia rašytojos kelią pradėjo Žemaitė, padėjo gėlių prie jos sodybvietę žyminčio paminklinio akmens, pasirašė P. Višinskio name veikiančio muziejaus svečių knygoje.

Vytauto Šimkūno nuotraukos

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Prieš tai buvęs įrašas
«
Sekantis įrašas
»
UAB ROSEBA