BIČIULIS

<Alvydas GEŠTAUTAS>

Nors didžioji vasaros dalis Kelmės mažojo teatro artistams – atostogų metas, tačiau dalį jų teatralai skyrė kelionei į Rusijos Federaciją. Urale esančios Permės srities Gubachos mieste, kuriame gyvena beveik 60 tūkstančių žmonių, vyko tarptautinis teatro festivalis. Šis Uralo miestas įkurtas carinės epochos laikais. Bet labiausiai išaugo po Antrojo pasaulinio karo. Tada sovietai okupuotoje Vokietijos dalyje išmontavo vieną ketaus gamyklą ir perkėlė ją į Gubachą. Kelmę nuo šio Permės srities miesto skiria net 2900 km, tad kelionė teatro autobusiuku truko tris paras.

– Į festivalį mus pakvietė Rusijos liaudies kūrybos rūmai,– sakė iš kelionės grįžęs Kelmės mažojo teatro vadovas Algimantas Armonas. –Šį teatrų festivalį organizavo Gubachos jaunimo teatro studija. Organizatoriai vertino mus už drausmingumą, tvarkingumą, humorą. Gal todėl jau trečiąją festivalio dieną mums skyrė tik du, o ne keturis, kaip kitiems kolektyvams, palydovus.

– Šis festivalis netradicinis,– teatro vadovo mintis pratęsė artistas Arnas Arlauskas. –Žinoma, kad jis buvo tarptautinis, tai šiais laikais jokia naujiena. Renginyje be mūsų dalyvavo Rusijos, Kazachstano, Latvijos, Vokietijos profesionalų ir mėgėjų trupės. Tačiau tai buvo landšaftinis festivalis, nes kolektyvai vaidino gamtoje – kalnuose, upės slėnyje, mes – prie senos tvoros.

Pasak Kelmės teatralų, jie, gastroliavę visoje Europoje, pasuko į Rusiją, kur yra didelė kultūros rinka. Be to, Rusijos teatras nuo seno garsus pasaulyje. Ir Gubachoje mūsiškiai ne tik vaidino, bet kasdien po tris valandas dalyvavo teatrinio meistriškumo užsiėmimuose, kuriuos vedė festivalyje dalyvavę rusų teatro ekspertai.

Festivalyje kelmiškiai parodė A. Armono režisuotą Boriso Dauguviečio kaukių spektaklį „Žaldokynė“ bei pelnė nominaciją už liaudiškų tradicijų puoselėjimą ir sėkmingą eksperimentą. Tas eksperimentas – tai artistų vaidyba su kaukėmis, kurios Rusijos teatruose dar naujiena. Apie mūsiškių pasirodymą reportažą rodė Rusijos televizijos pirmasis kanalas, rašė vietos laikraštis „Uralsky šachtior“ („Uralo šachtininkas“).

– Kiekvieną dieną buvo rodomi du – trys spektakliai, kuriuos vakare analizuodavo aštuoni teatro ekspertai,– tęsia A. Armonas. –Jie gyrė „Žaldokynę“ už pastatymo išradingumą, o kaukės atrodė lyg gyvi artistų veidai. Pasak vertintojų, puikiai buvo išnaudoti komedijos teikiami privalumai. O įdomiausia buvo, kai Rusijos teatro kritikai komedijos finalą apibūdino taip: „Ačiū Dievui, kad sovietai išėjo iš Lietuvos“. Netikėtas toks vertinimas ir todėl, kad Borisas Dauguvietis kūrė „Žaldokynę“, kai Lietuvoje stalinizmas buvo pasiekęs savo žiaurumo viršūnę, o ir vėliau ši pjesė buvo statoma kolchozams liaupsinti. Bet mums pavyko scenoje parodyti ne sovietinės tvarkos garbinimą, o jos parodiją. Žinoma, tai ir pjesės autoriaus nuopelnas, nes jo kūrinys suteikia didelę interpretavimo laisvę.

Mūsų teatralus domina ir nevienareikšmiškai vertinamas Rusijos gyvenimas.

– Galima įvairiai vertinti šios valstybės politinį režimą. Bet racionalaus mąstymo yra vis daugiau,– kalbėjo A. Arlauskas. –Pavyzdžiui, prie Maskvos žemės yra nederlingos, todėl į jas, kaip kolchozų laikais, niekas neinvestuoja. Kai kurie plotai net nedirbami. O Tatarstane žemės kokybė – gera. Todėl ten į modernaus ūkininkavimo technologijas investuojami dideli pinigai. Šios autonominės respublikos žmonės pasakoja, kad kolchozų laikais juose dirbę žmonės turėdavo du ūkinius pastatus: vieną sodyboje – valdžios leidžiamą, o kitą miške – nelegalų. Beje, ten bendruomeniškumas buvo ir tada, nes kaimo žmonės pasikeisdami saugodavo tuos nelegalius statinius. Žinoma, yra ir kitokios „pažangos“. Kai į Rusiją vykome prieš kelerius metus, jos ir Latvijos pasienyje užtrukome keturias, o dabar – aštuonias valandas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

UAB ROSEBA