Apie Šatrijos Raganos įstabų pasaulį

Užvenčio šalelėje, mieliausiuose rašytojos Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos namuose, seno dvaro erdvėje surengta mokslinė konferencija „Sename dvare, arba įstabus Šatrijos Raganos pasaulis“. Šių metų kovą rašytojai Marijai Pečkauskaitei-Šatrijos Raganai būtų sukakę 145 metai. Literatūros tyrinėtojai sako, jog iki šių dienų dar lieka daug neatsakytų klausimų apie šios moters gyvenimą. „Šatrijos Ragana pradeda poetinį, muzikalų lietuvių pasakojimą. Jos apysaka „Sename dvare“ yra neišnykstantis , neapeinamas lietuvių literatūros klasikos kūrinys“, – sakė prof. V. Daujotytė , kurios vardas  konferencijoje buvo ne kartą minimas. Pasak profesorės, Šatrijos Ragana tebėra Nežinomoji, vis dalijama iš žinomųjų. Tad daug kas lieka, tiksliau – liekasi.

Konferencijos organizatorei, Užvenčio kraštotyros muziejaus „sielai“ Mildai Knyzelienei prisipažinus, jog jaučiasi laiminga, kad ši konferencija neiškeliavo iš seno dvaro erdvės ir susitikimas su Šatrijos Ragana yra juntamesnis , nei  kur nors , kitoje erdvėje, konferenciją  instaliacijos, skirtos Marijai Pečkauskaitei – Šatrijos Raganai „Toks jausmas, tartum važiuočiau namo“ koncertine versija  pradėjo šiuolaikinės muzikos ansamblis „Twenty Fingers Duo“ (Lora ir Arnas Kmieliauskai). Konferencijai sveikinimo žodžius tarė mero pavaduotojas Egidijus Ūksas, Kelmės krašto muziejaus direktorė Danutė Žalpienė.

Vilniaus universiteto profesorė, humanitarinių mokslų dr. Brigita Speičytė kalbėjo apie „Atminties figūras Šatrijos Raganos „Sename dvare“. Pasak profesorės, Šatrijos Raganos apysaka „Sename dvare“ rašyta, kaip žinoma, iš stipraus asmeninės atminties poreikio, tapo visos „gražiosios epochos“, į praeitį besitraukiančios dvarų kultūros atminties pasakojimu, kuris išsiskiria ir tuo, kad perteikia laimingos, netrauminės atminties turinius. Šatrijos Ragana žymi naują lietuvių literatūros pakopą: intymesnį ir įvairesnį pasakojimą, sudėtingesnius žmonių charakterius. Pranešime aptariamos pagrindinės romane sukurtos atminties figūros, jų reikšmės, aiškinamasi, kokia atminties samprata veikia apysakoje, kaip ji lemia perteikiamą „gražiosios epochos“ vaizdą. Ne kartą konferencijoje buvo išsakyta mintis, jog apysaka „Sename dvare“ – romanas. Klaipėdos universiteto profesorė ir Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslo darbuotoja dr. Roma Bončkutė kalbėjo tema „Ritmas Šatrijos Raganos kūryboje“. Profesorė – Simono Daukanto tyrinėtoja, tad pranešime aptarta šio rašytojo įtaka Šatrijos Raganos literatūrinei kalbai, nes rašytojos laiškai, jos kūrybinio kelio pradžioje liudija lietuvių kalbos žinių minimalumą. Tačiau palyginus per trumpą laiką Šatrijos Raganos literatūrinė kalba ėmė turtingėti. Pasak profesorės, rašytojai parankine lietuvių kalbos studijų knyga tapo Simono Daukanto tekstai, išleisti 1892, 1893-1895 m. Vilniaus universiteto Kauno fakulteto Kalbų, literatūros ir vertimo studijų instituto docentė, dr. Eglė Keturakienė pasisakė tema „Modernizmo literatūrinė savimonė Šatrijos Raganos „Sename dvare“. Pranešėja kalbėjo, jog Šatrijos Ragana, apysakoje „Sename dvare“ centrine pasakojimo ašimi pasirinkusi ne būtąjį vientisinį, bet esamąjį laiką ir įkūnijusi literatūrinių pasakojimų žanrinę įvairovę (romantinis pasakojimas, dienoraštis kaip išpažinties kalba), kalba modernios literatūros kalba. „Sename dvare“ interpretuojami impresionistinės kūrybos pamėgti leitmotyvai – buvimas sode, pasivaikščiojimas, siuvinėjimas, skaitymas. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto vyresnioji mokslo darbuotoja dr. Ramunė Bleizgienė kalbėjo apie Šatrijos Raganos „Viktutės“ vietą ir reikšmę. Pranešėja paviešino faktą, jog 2020 metų pradžioje privatus asmuo Lietuvių literatūros ir tautosakos institutui padovanojo septynis dešimtmečius šeimos archyve saugotus Šatrijos Raganos rankraščius. Jie į šios šeimos archyvą pateko per M. Pečkauskaitės seserį Sofiją. Peržiūrėjus visą gautą archyvinę medžiagą, paaiškėjo, kad didžiausias įvykis – iki šiol laikyto dingusiu Šatrijos Raganos vieno pirmųjų didesnės apimties kūrinių „Viktutė“ autografo atsiradimas. Daugiau nei devyniasdešimt nedidelės apimties lapelių buvo surišta šviesiu siūlu, ant viršutinio lapelio Šatrijos Raganos ranka užrašyta „Viktutė (juodraštis) 92 lapai“. Pirmą sykį „Viktutė“ buvo išspausdinta 1903 metais katalikiško JAV leisto „Dirvos-Žinyno“ antrame numeryje, vėliau perspausdinta atskira knygele. Tekstas, su kuriuo susiduriame dabar skaitydami šį kūrinį, iš esmės atitinka 1928 metais šeštame „Raštų“ tome publikuotą versiją, tapusią kanonine. Ja remiamasi, rengiant pakartotinius „Viktutės“ leidimus. Atsiradęs „Viktutės“ autografas paskatino vėl sugrįžti prie šio kūrinio istorijos. Vieno svarbiausių ankstyvosios Šatrijos Raganos kūrinių naujas perskaitymas suteikia galimybę kitu rakursu pamatyti visą šios rašytojos kūrybinį kelią, taip pat brandžiausią jos kūrinį – apysaką „Sename dvare“ . Klaipėdos universiteto docentas dr. Marijus Šidlauskas skaitė pranešimą „Šatrijos Ragana ir mes“. Pasak pranešėjo, Šatrijos Ragana priklauso kūrejams, kurie, ištikimai laikydamiesi katalikiškojo dvasingumo atramų, gebėjo jautriai atsiliepti į gyvenamojo meto tikrovę ir sykiu suteikti savo vaizduojamam pasauliui gilesnę perspektyvą. Savo kūrybine laikysena ir gyvenimo stiliumi ir šiandien ji gali būti įdomi ne tik kaip egzotiška idealybės puoselėtoja, bet ir integralios asmenybės ir veiksmingos gyvenimo filosofijos pavyzdys.

Žodį tarė Žemaičių vyskupystės muziejaus vadovas Antanas Ivinskis, kalbėjęs apie Adolfinos Pečkauskaitės laiškus. Kiekvienas konferencijos pranešimas  atnaujino ir pagilino ligšiolinį literatūrologinį rašytojos supratimą. Užvenčio šalelėje, seno dvaro erdvėje mums buvo suteikta garbė dar kartą susitikti su rašytoja Marija Pečkauskaite -Šatrijos Ragana.