Atsisveikinimo dovana – rečitalis

<Loreta DIRBANAUSKAITĖ>

Ne vienerius metus, skirtus muzikai, jaunoji dainininkė Iveta Stanevičiūtė įprasmino jausmingu klasikinės muzikos rečitaliu. Kelmės kultūros centre soliniu koncertu, kuriame skambėjo pasaulyje žinomų kompozitorių ir lietuvių liaudies kūriniai, Iveta atsisveikino su Kelmės meno mokykla.

– Praėjusį rudenį kilo mintis susiskaičiuoti kūrinius, kuriuos su Iveta esame išmokę,– po koncerto pasakojo mokytojas Vaidotas Juozas Lygutas. –O jų, pasirodo, nemažai. Taip kilo idėja mokyklai, mokytojams, mokiniams ir Ivetos talento gerbėjams dovanoti solinį koncertą. Kai idėją jau turi, o šalia dar klusni, gera, darbšti, nepakartojama klasikinio dainavimo gerbėja, tai lieka tik įdėti darbo bei širdies. Dar ir dabar kūnas pagaugais eina, kai prisimenu, kaip Iveta sudainavo grafienės ariją iš V. A. Mocarto „Figaro vedybos“. Dėl tokių akimirkų verta atiduoti visą save muzikai ir mokiniams. Atrodė tarytum ne Iveta dainavo, o pats garsas sklido iš jos vidaus, be įtampos, spaudimo…

Jaunoji solistė prisimena, kad pirmą kartą Meno mokyklos duris pravėrė 2004 metų rudenį. Tuomet ji pradėjo lankyti fortepijono pamokas. Tačiau ją visada traukė daina. Todėl 2006 metų pavasarį Iveta direktorės paprašė, kad jai leistų lankyti pasirenkamo solinio dainavimo pamokas pas mokytoją V. J. Lygutą. Nuo tada ir prasidėjo Ivetos ir jos mokytojo bendras darbas, kurį vainikavo solinis koncertas.

Koncertą Iveta pradėjo nuo liaudies dainų, harmonizuotą kompozitoriaus Stasio Šimkaus. Beje, šio kompozitoriaus harmonizuotą lietuvių liaudies dainą jaunoji solistė pasirinko dainuoti, stodama mokytis dainavimo.

– Kad parengtume šį rečitalį, su Iveta nuėjome ilgą kelią. Tai repeticijos, dalyvavimas įvairiuose renginiuose, konkursuose. O šių konkursų buvo tikrai daug,– pasakojo mokytojas.

Paprašius abiejų pašnekovų išvardinti konkursus, kuriuose Iveta dainavo, šie pajuokavo, kad jų visų nesusirašė, tai vargu ar prisimins. Tačiau, padėdami vienas kitam, prisiminė gana nemažai konkursų ir festivalių. Tai – Šaukėnų V. Pūtvio–Putvinskio vidurinės mokyklos organizuojamas sakralinės muzikos festivalis, Panevėžyje vykstantis respublikinis festivalis „Gintarinė gaida“, Kelmės meno mokyklos ir Švietimo skyriaus organizuojamas konkursas „Vyturiai ir vyturėliai“ (beje, Iveta tapo šio konkurso laureate). Teko dalyvauti Šiaulių konservatorijos organizuotame solistų konkurse, skirtame Šiaulių miesto 750 metų jubiliejui. Šiame konkurse mergina buvo vienintelė solistė iš meno mokyklų, likę solistai – konservatorijų studentai. Nuo 2007 metų dalyvauta visose zoninėse „Dainų dainelė“ konkursuose. Šiemet pavyko šį barjerą peržengti ir patekti į finalą.

Pasiklausius vardinamus konkursus, festivalius, stebiesi, kaip visko galima išmokti per vieną savaitinę pamoką.

– Mokytis dainuoti ateina tik tie, kurie nori išmokti. Pats dainuoti išmokti negali. Dar garsusis italų tenoras E. Caruso yra pasakęs: „Jei dainavimo pats save žmogus išmokytų, tai visi būtų dainininkai“. Turi būti mokytojas, kuris pasiklausytų, patartų, kaip valdyti garsą, mokytų taisyklingai kvėpuoti. Be to, svarbu ir mokinio nusiteikimas,– pasakojo mokytojas. – O Iveta tris kartus tiek, kiek dirbo pamokoje, dirba namuose. Ji geba išgirsti ir suprasti, ko aš jos mokau. Moka perteikti dainos mintį, nuotaiką klausytojui. Reikia daug kartų stovėti scenoje, kad daina, jos nuotaika tavyje pradėtų gyventi.

Bendraujant su V. J. Lygutu, pastebi, kad mokytojas be galo emocionalus, jo kalba vaizdinga. Pajuokavus, kad jei mokytojas nebūtų tapęs muziku, tai tikriausiai būtų rašytojas, V. J. Lygutas nusijuokia:

– Jei vokalo mokytojas viduje nebus poetas, tai jo mokiniai tikrai nebus dainininkai. Juk į Meno mokyklą ateina vaikai po pamokų. Būna dienų, kai jie pavargę, būna, kai kas nors nepavyksta mokykloje. Tačiau mokytojas turi mokyti vaikus tai pamiršti, atsiduoti tik muzikai.

Mokant dainuoti, laikyseną gali pataisyti, tačiau emocinę būseną gali sukurti tik žodžiais, vaizdingais posakiais, pasakojimais. Garsas yra gyvas, jis – kaip gyva gėlė, kuri nuo menkiausio vėjelio dvelktelėjimo juda. Iveta labai jautri, trapi. Moka patarimus išgirsti.

Ivetos rečitalis parodė, kiek daug darbo įdėjo ji ir jos mokytojas. Scenoje skambėjo dainos lietuvių, anglų, italų ir hebrajų kalbomis. Dainą „Auksinė Jeruzalė“ hebrajų kalba Ivetai pasiklausyti atsiuntė mokytojas jos gimtadienio proga. Ši daina tiek patikusi Ivetai, kad ji nutarė ją išmokti originalo kalba.

– Visų kalbų dainininkas tikrai neišmoks. Čia labai svarbi kalbos akustika, tai yra suvokimas, kaip tą patį tekstą padainuoti vokiškai, angliškai ar dar kita kalba,– pasakojo apie dainavimo užsienio kalba subtilybes V. J. Lygutas. –Pedagogo uždavinys perprasti akustiką. Mane visada nemaloniai stebina, kai užsienio kalba dainą dainuoja su lietuviška akustika (lietuvišku garsų tarimu).

Ivetai pavyko užsienio kalbos akustines subtilybes perprasti. Dainos užsienio kalba tikrai skambėjo puikiai. Jaunoji solistė nebuvo viena scenoje. Jai akompanavo Meno mokyklos mokytojas A. Šurna. Pertraukėlių metu ją keitė fortepijonu skambinančios I. Leskauskienės mokinės V. Brazaitė ir K. A. Karyznaitė. Po koncerto Meno mokyklos direktorė A. Barčiauskienė įteikė padėkos raštus solistei, jos mokytojui bei akompaniatoriui.

Iveta šiemet baigia ir Kelmės J. Graičiūno gimnaziją. Ketina Vilniaus universitete studijuoti taikomąją fiziką. Tačiau ir toliau neatsisako savo meilės dainai.