Baltarusija – Egiptas – Lietuva

Ona PETRAVIČIENĖ

                      Prieš porą metų Lietuvoje apsigyvenusi Katerina Kelpšienė sako, kad jos gyvenimas pilnas netikėtumų:

                      – Kas galėjo pagalvoti, kad kada nors ilgam paliksiu gimtą šalį, ten gyvenančius tėvus? Netikėta pažintis su būsimu vyru iš Lietuvos visą mano gyvenimą apvertė aukštyn kojomis. O apsigyvenusi vyro gimtinėje, atradau ne tik naujus pažįstamus, patinkantį darbą, bet ir rimtai susižavėjau muilo puokščių gamyba,– pasakoja daili jauna baltarusė.

Nežinomi meilės keliai

                      Statybos inžinieriaus ir siuvėjos šeimoje gimusi Katerina yra vienturtis Baltarusijoje, Gomelio mieste gyvenančių tėvų vaikas. Baigusi geografijos studijas vietos universitete, jauna mergina išvyko padirbėti į Egiptą. Dirbdama viešbutyje, vieną dieną čia sutiko atostogaujančią kelmiškių Kelpšų šeimą. Susipažinus su lietuvaičiu Roku, jaunų žmonių širdyse netrukus užgimė abipusės simpatijos, kurios netrukus ir pakeitė ankstesnį Katerinos gyvenimą.

                      Kol merginos draugas mokėsi ir gyveno Vilniuje, Katerina su turistine viza ne kartą lankėsi Lietuvoje. Po metų Rokui baigus studijas teko abiem pasirinkti nuolatinę gyvenamąją vietą ir kurti šeimyninę laimę. Nors Vilnius žymiai mažesnis už Minską, kuriame Katerina turi nuosavą butą, Lietuvos sostinė kaimyninės šalies dukrai irgi atrodė patraukli. Ir lietuvių kalbos nemokėjimas baltarusei čia nekėlė didesnių problemų, mat nemažai šio didmiesčio gyventojų kalba rusiškai arba bent nėra pamiršę šios kalbos. Be to, ir pasimatyti su Baltarusijoje likusiais tėvais bei draugais iki karantino nebuvo sudėtinga. Kai mergina pirmąjį kartą apsilankė Roko gimtinėje, jai Kelmė pasirodė mažas, ramus miestelis. Netrukus pora nusprendė čia apsigyventi ir, padedant būsimiems uošviams, atšoko vestuves.

                      Kol Lietuvoje nebuvo karantino, jaunieji nenuobodžiavo. Laisvu nuo darbo metu jie ne kartą pabuvojo prie Baltijos jūros, ilsėjosi Palangoje, lankė kitas įdomias šalies vietas. Katerina nenorėjo būti vyro išlaikytine ir įsidarbino „Kelmės prekybos“ konditerijos ceche. Prisimindama pirmuosius žingsnius lietuviškame kolektyve, Katerina neslepia, kad pirmomis dienomis buvo ypač sunku. Jai niekada anksčiau nėra tekę matyti, kaip kepami lietuviški šakočiai ir klausytis draugiškų vyresnių bendradarbių patarimų ir pamokymų mažai suprantama vietinių kalba:

                      – Tačiau visi sunkumai amžinybę nesitęsia. Kai perpratau šakočių kepimą, man šis darbas tapo nesudėtingas ir savotiškai įdomus. Ir nuolatinis bendravimas su vietiniais man padeda greičiau išmokti lietuvių kalbą,– sako K. Kelpšienė.

Nuo šakočių prie muilo puokščių

                      Katerina pasakoja, kad dar mokydamasis mokykloje turėjo lakią fantaziją. Bandė kurti eiles, žavėjosi namudininkų sukurtomis grožybėmis. Kai vieną dieną internete pamatė, kaip viena moteris gamina kvepiantį muilą, ją tai labai sudomino. Tik kuomet pagal skelbiamą vaizdinę medžiagą pati pasidarė muilą, netrukus pajuto, kad jai norisi daugiau:

                      – Nepakanka padaryti tik paprasčiausią muilą, – pasitelkus fantaziją, kur kas smagiau sukomponuoti puokštę. Tik pabandžiusi padaryti paprasčiausią puokštę, kurios niekam nerodžiau ir nedovanojau, supratau, kad tai ir bus vienintelis mano pomėgis, kuriam atiduosiu dalelytę savęs,– sakė K. Kelpšienė.

                      Norint padaryti įvairesnių muilo puokščių, į šį pomėgį tenka nemažai investuoti. Būtina turėti ne tik gėlių, bet ir vaisių, žalumynų, gėrimų butelių, kankorėžių ir kitų populiarių formelių. Šioje srityje Kateriną labai žavi Rusijos moterų kūryba, o ypač muilo puokščių formos ir spalvos. Vienos formelės kaina – apie 10 eurų, o bendras K. Kelpšienės turimų muilo gaminimo indelių skaičius viršija pusšimtį. Kol be didesnių trukdžių galėdavo išvykti Baltarusijon, grįždama iš gimtinės pati parsigabendavo didžiules rankines muilo puokščių gamybai reikalingų naujų formų, dažų. Ir tėvai porą kartų paštu yra atsiuntę. Tačiau brangiausiai teko mokėti už siuntinį iš Rusijos, kai vien muitinei teko atiduoti 50 eurų…

                      Katerina pavydi Rusijos ir Baltarusijos moterims, kurios muilo puokščių gamyboje turi kelerių metų patirtį ir yra toli pažengusios. Kelmiškė stengiasi ne tik kuo greičiau perimti jų patirtį, bet ir bando tvirtai žengti pačios susikurtu keliu. Moteriai yra svarbu sukurti ne tik gražią puokštę, bet ir suteikti jai kuo daugiau natūralumo. Kai Katerinos bendradarbiai ir pažįstami prieš Naujuosius metus pamatė muilo puokštes su įvairaus dydžio mandarinais ir braškėmis, suabejojo, ar šie vaisiai ir uogos netikri…

1. Kelpšienė prisipažino puoselėjanti svajonę Kelmėje turėti bent mažytę parduotuvėlę. Moteris įsitikinusi, kad muilo puokštės turėtų atrasti savo pirkėją, nes kam pirkti brangiai kainuojančią ir po kelių dienų laukan išmetamą gyvų gėlių puokštę, kai puokštė iš muilo gaivius kvapus namuose gali skleisti ilgą laiką. Ir padaryti jų moteris ketina kur kas daugiau. Tam žada skirti visą savo laisvalaikį. O kai aplanko įkvėpimas, tai net grįžusi po darbo namo gali sukomponuoti ne vieną puokštę, kuri pradžiugintų ne tik pačios, bet ir jai brangių žmonių širdis. Dar daugiau ir įvairesnių puokščių gimsta išeiginėmis dienomis, kuomet net apie valgį tenka užmiršti.

                      …Mažytėmis dirbtuvėlėmis vieną iš kambarių pavertusi Katerina dėl čia gimstančio grožio šiuo metu susilaiko ir nuo minties padirbėti užsienyje.

Nuotraukos iš K. Kelpšienės asmeninio archyvo