BIČIULIS

Ona PETRAVIČIENĖ

                      Kartais gyvenime užtenka vienintelio postūmio, kuris tavyje pažadintų slypintį pomėgį, su kuriuo nenorėtumei skirtis ir po trisdešimt penkerių metų. Būtent tiek metų margučius dažo kelmiškė Vilma Steponavičienė.

                      Vilma – vietinė. Mirusių tėvų – Ravinskų – name gyvenanti vienintelė dukra gerai prisimena, kaip jiems teko sunkiai plušėti, kol Kalnų mikrorajone pasistatė nuosavą namą. Tėtis dirbo vairuotoju, mama buvo vyriausioji buhalterė. Ir grįžę namo, nesėdėjo sudėję rankų, nes rūpestingų tėvų laukė ne tik mažametė dukrelė, keturiolika metų už Vilmą vyresnis jos brolis, bet ir pilnas tvartas gyvulių. Darbais užsiėmę tėvai retai kada turėdavo laisvo laiko savo atžaloms, tačiau ir sovietiniais laikais šv. Velykų rytas jų šeimoje buvo kitoks. Kiekvieną šventinį rytą Vilma su tėčiu keliaudavo bažnyčion, o mama ruošdavo velykinį stalą. Būdama maža, mergaitė net nekreipė dėmesio į ant stalo padėtus margučius, kuriuos mama parsinešdavo iš savo darbovietės. Šitai tęsėsi iki paauglystės. Vilmai ėjo šešiolikti metai, kuomet mama eilinį kartą prieš šv. Velykas namo parnešė dažytų margučių. Susidomėjusi margučių raštais, netrukus Vilma garsiai pareiškė, kad pripiešti ant kiaušinių įvairių taškučių ar kitokių ornamentų ir jai nebūtų sunku:

                      – Kadangi piešimas man nesisekė, tai išgirdusi, mama tik nusišypsojo. Humoro jausmą turėjęs tėtis į tai kitaip sureagavo. Nieko nesakydamas išskubėjo į rūsį, iš kur vėliau grįžo su nudrožtu pagaliuku rankose. Pagaliuko gale buvo įkalta vinutė, o duodamas jį dukrai, pasakė: „Te, vaikeli, ir margink“,– tėčio žodžiai iki šiolei gyvi V. Steponavičienės atmintyje.

                      …Pirmam marginimui kiaušinių ieškoti niekur nereikėjo. Jų buvo pridėjusios tėvų vištos, o vaško namuose irgi netrūko. Juo aprūpindavo kaimynystėje gyvenantis bitininkas. Ant dujinės viryklės tuščioje konservų dėžutėje išsilydžiusi vašką, atkakli mergina pirmąjį kartą pabandė marginti kiaušinį. Šis darbas taip patiko, kad, numarginus pirmą, antrą, trečią, buvo sunku sustoti. Kai tėvai pamatė, su kokiu entuziazmu jų dukra ėmėsi šio darbo, artėjant kitoms šv. Velykoms jų namuose nebeliko svetimų žmonių dažytų margučių.

                      …Taip jau sutapo, kad mūsų susitikimo dieną buvo Vilmos gimtadienis. Moteris tą dieną trumpam prisiminė savo nueitą kelią ir amžinybėn išėjusius artimus žmones. Maisto technologės specialybę turinti V. Steponavičienė labai trumpai dirbo pagal specialybę, nes ištekėjusi tapo trijų vaikų mama. Tik šeimyninis gyvenimas buvo labai trumpas. Vilmos vyras mirė, kai vyriausias sūnus buvo pradinukas, o po jo gimę dvyniai berniukai buvo vos ketverių. Likusi viena su mažais vaikais, Vilma dirbo bet kokius darbus, kad tik turėtų pinigų mažylių išlaikymui. Našlė guodėsi tik tuo, kad turi gyvus tėvus, brolį. Bet po kiek laiko ir šie trys artimiausi Vilmos giminaičiai atgulė amžinojo poilsio, palikdami tik širdžiai brangius prisiminimus… Kai su Vilma ėmėme skaičiuoti, kiek metų ši moteris užsiima margučių dažymu, paaiškėjo, kad nuo tos dienos, kuomet jos tėtis į dukros rankas įdavė nudrožtą pagaliuką su vinute, prabėgo 35-eri metai. Kad ir kokie sunkumai buvo užgriuvę rūpestingos mamos pečius, kiekvienais metais prisėdusi dažyti margučių Vilma, pajusdavo nenusakomą ramybę. Kiekvienas prisilietimas prie kiaušinio margintoją skatino tobulėti, kurti naujus margučių raštus. Kuomet Vilmai atsibodo naudotis dujine virykle, ant kurios ir primažinus ugnį, indas su vašku vis tiek rūkdavo, moteris susikalė medinį stovą, ant kurio pasidėdavo seną lygintuvą. Vaškas ne taip rūko, tačiau ir toliau buvo nemaža tikimybė nusiplikyti karštu vašku. Vieną kartą pagaliukas užsikabino už indo krašto, ir įkaitintas vaškas nubėgo ant Vilmos rankos pirštų… Kur kas saugesnis marginimas prasidėjo po to, kai V. Steponavičienės pusbrolis giminaitei padarė lentelę su išlenktu šaukštu. Į šaukštą margintoja dabar pasideda vašką, o po juo – žvakutę.

                      Per ilgą laiką margintoja išmoko įvairių gudrybių. Pradžioje kiaušinius dažė tik savo šeimai, giminaičiams, o kai apie pomėgį sužinojo bendradarbiai, Vilma sulaukė daugybės užsakymų. Per kiekvienas Velykas kiaušinius teko marginti ne dešimtimis, o šimtais. Greitai moteris suprato, kad norint, jog margutis būtų ryškių spalvų, nevalia dažyti šviežio kiaušinio. Nemėgsta Vilma ir vienodų margučių. Susigalvojusi daugybę raštų, moteris kiaušinius pirma nudažo šviesia spalva, numargina vašku ir antrą kartą pamerkia į tamsius dažus. Taip gimsta kelių spalvų margučiai. Ir smeigtukų dabar margintoja turi įvairių dydžių, kuriuos, kaip ir pirmąjį, dukrai padarė amžinatilsį tėtis. Juos moteris ypač saugo. Jei kas nors iš pažįstamų paprašo parodyti, kaip dažyti margučius, Vilma mielai padeda ir pamoko, bet tėčio paliktų marginimo įrankių išsinešti neleidžia.

                      Vilma margina ne tik vištų, bet ir kitų paukščių kiaušinius. Sako, kad lengva marginti kalakutų, ančių kiaušinius. Sudėtinga marginti žąsų kiaušinius, nes prie rauplėto jų lukšto jokie dažai nenori kibti. Moteris prisipažino: gavusi bet kokį užsakymą, pirmąją kiaušinį numargina savo šeimai. Tai daro todėl, kad ranka po ilgesnės pertraukos galėtų priprasti. Ilgai pratintis Vilmai nereikia, užtat kai praeina šv. Velykos ir Atvelykis, moters rankos ilgokai ieško mielo užsiėmimo. Tada Vilma marginimo įrankius pakeičia į virbalus. Tik paskutinėms dviem šv. Velykoms sutapus su karantino laikotarpiu, Vilmos margučių kelmiškiams beveik nebereikia. Neturėdami galimybės bendrauti ar išvykti pas kitur gyvenančius artimuosius, žmonės sėdi namuose, o Velykų stalui patys nusidažo po kelis margučius…

                      Vilma viliasi, kad tokios nelinksmos mūsų Velykos bus paskutinės ir jau kitais metais vėl turės dažyti kur kas daugiau margučių. Šiemet vietoje jų teks megzti kostiumėlius naujagimiams ir laukti, kada iš užsienio į namus galės sugrįžti ten gyvenantys du jos sūnūs ir praėjusį rudenį gimusi pirmoji anūkėlė. Jai mylinti močiutė numegs ne tik šiltų drabužėlių, bet ir numargins ryškių margučių. Kad ir gyvenant toli nuo artimųjų, be margučių šv. Velykos – ne Velykos.

Petravičienės ir V. Steponavičienės nuotraukos

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Prieš tai buvęs įrašas
«