Baltijos keliui – 35-eri

Seimas šiuos metus paskelbė Baltijos kelio metais, nes nuo šio istorinio įvykio šiandien sukanka 35-eri metai. Ta proga magistralėje Vilnius–Ryga–Talinas vėl atvyks šios akcijos dalyviai bei žmonės, kuriems šis įvykis žinomas jau iš istorijos vadovėlių, filmuotų kadrų, pageltusių laikraščių puslapių, nuotraukų. Į savo vietą, kurioje stovėjo Kelmės rajono gyventojai, išvyksta mūsiškių delegacija. Ji vyks į Pasvalio rajoną, prie Talačkonių gyvenvietės, kur 1989 m. rugpjūčio 23-iąją tuometinės magistralės M-12 355-357 km ir stovėjo Kelmės krašto žmonės.

Beje, Seimas šiuos metus paskelbė ir Sąjūdžio metais. Nors jo susikūrimo 35-osios metinės buvo minimos dar pernai Seime bei Mokslo akademijoje, t.y. toje salėje, kurioje ir buvo išrinkta šio judėjimo iniciatyvinė grupė. Tačiau kažkodėl Seimas 2023-iųjų neskelbė Sąjūdžio metais. Matyt, pražiopsojo. Bet iš padėties išsisuko. Tik kažin, ar vykusiai? Seimo nutarimo aiškinamajame rašte teigiama, kad 1989 m. kovo 19 d. Sąjūdžio įstatai buvo įregistruoti Teisingumo ministerijoje. Tačiau menantieji tuos laikus, žino, jog didieji Sąjūdžio mitingai ir akcijos vyko metais anksčiau.

Baltijos kelias turi savo priešistoriją. Dar 1987 m. rugpjūčio 23-iąją Vilniuje prie A. Mickevičiaus paminklo Lietuvos laisvės lyga, kuriai vadovavo Antanas Terleckas, suorganizavo pirmą okupacijos metais valdžios nesankcionuotą, bet viešą mitingą, kuriame buvo pasmerkti 1939 m. rugpjūčio 23-iąją pasirašyti slaptieji Molotovo-Ribentropo protokolai. Juose buvo susitarta dėl įtakos sferų, t.y. kas artimiausiu metu atsidurs Sovietų sąjungos ir kas Vokietijos interesų sferose. Vėliau tų pačių metų rugsėjo 29-ąją dieną, kai jau prasidėjo Antrasis pasaulinis karas ir Lenkija buvo okupuota, du didžiausi to meto agresoriai – nacistinė Vokietija ir stalininė Sovietų sąjunga – dar kartą perbraižė Europos žemėlapį ir Lietuva tapo Sovietijos interesų zonoje. Jau tų pačių metų spalio 10-ąją dieną Sovietų sąjungos spaudžiama Lietuva pasirašė su didžiąja Rytų kaimynę sutartį, pagal kurią į mūsų valstybę buvo įvesti sovietų kariniai daliniai. Taip prasidėjo Lietuvos valstybės okupacija, kuri galutinai buvo baigta 1940-ųjų vasara. Šiuos faktus tada viešai ir išsakė A. Terleckas, Nijolė Sadūnaitė, buvęs Seimo narys Vytautas Bogušis, pranciškonų vienuolis kunigas bei Lietuvos rašytojų sąjungos narys Julius Sasnauskas, neseniai iš Seimo pašalintas, bet Europos Parlamento nariu tapęs Petras Gražulis bei kiti.

O jau kitais metais (1988 m. rugpjūčio 23-iąją) Vilniuje, Vingio parke įvyko viešas ir legalus Sąjūdžio mitingas, kuriame buvo pasmerktas šis sovietų ir nacių gėdingas suokalbis. Tai buvo dar vienas lūžis kelyje į Laisvę. Tuomet keliems šimtams tūkstančių žmonių kalbas, smerkiančias slaptuosius protokolus, sakė ne tik Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai: rašytojai Justinas Marcinkevičius bei Vytautas Petkevičius, filosofas Arvydas Juozaitis, muzikologas Vytautas Lansbergis bei kiti, bet ir oficialios valdžios atstovai: Lietuvos kompartijos sekretorius ir pagrindinis ideologas Lionginas Šepetys, Užsienio reikalų ministerijos, Vilniaus miesto valdžios atstovai.

Po šio mitingo, kai neteisėtą Lietuvos inkorporavimą į Sovietų sąjungą pripažino ir oficialios valdžios atstovai, o Sąjūdį dar šio mitingo išvakarėse „palaimino“ į Lietuvą atvykęs pagrindinis Michailo Gorbačiovo šalininkas Aleksandras Jakovlevas, atrodė, kad baimės jausmo lietuvių širdyse neturėjo likti. Tačiau tuometiniai miestų ir rajonų valdžios atstovai, įvairių įstaigų vadovai į vykstančias permainas žiūrėjo su baime. Šaipėsi iš sąjūdininkų politinių ir patriotinių iniciatyvų. Netgi buvo sakiusiųjų, kad Sąjūdis nemitinguotų, o rinktų šiukšles… Daug pašaipų sulaukėme, kai 1988-ųjų metų rugsėjo pirmąjį šeštadienį vykome į Baltijos jūros apkabinimo akciją.

Bet laikas bėgo, o kai kurie, piktai sutikę Sąjūdžio veiklos pradžią Kelmės rajone, patys tapo vėliau netgi Sąjūdžio vėliavnešiais. Tuo pačiu tapo aišku, kad pas mus yra „užgavėnių žmonių“, kurie savo kailį vartalioja pagal situaciją.

1989 m. idėja organizuoti Baltijos kelią kilo Estijoje. Bet ne tai svarbu. Svarbiausia, kad Estijos ir Latvijos Liaudies frontai ir Lietuvos Sąjūdis veikė sutartinai ir ryžtingai. Nusidriekusi nuo Vilniaus Gedimino kalno papėdės iki Talino centro rankomis susikibusių žmonių grandinė, kurioje buvo apie pustrečio milijono žmonių, parodė, kad Baltijos tautos pakilo į lemiamą žygį už Laisvę.

– Sovietų vadai vis aiškindavo, kad Sąjūdis tėra tik saujelė veikėjų, turintis kažkiek savo pasekėjų rajonuose. Tą ir pats girdėjau Maskvoje, nuvykęs į SSR liaudies deputatų suvažiavimą, į kurį buvau išrinktas ir Kelmės rajono žmonių dėka,– „Bičiuliui“ sakė Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, Kovo 11-osios akto signataras Mėčys Laurinkus. – Baltijos kelias Maskvai buvo įrodymas, kad Laisvės nori ne saujelė „ekstremistų“, o absoliuti Lietuvos, Latvijos, Estijos žmonių dauguma. Sovietai suprato, kad prieš taikią, be jokio ginklo žmonių grandinę, tankų nepanaudosi. Tai buvo naujas etapas mūsų Laisvės byloje.

Kelmėje renginiai skirti Molotovo-Ribentropo slaptiesiems protokolams pasmerkti prasidėjo jau 1989 m. rugsėjo 22-ąją. Jų pagrindinis sumanytojas buvo mūsų rajono sąjūdininkų lyderis, Kelmės II-osios vidurinės mokyklos vokiečių kalbos mokytojas, Kovo 11-osios akto signataras Antanas Račas.

Pirmiausia, buvusio Kelmės dvaro parke Kelmės parapijos klebonas Izidorius Butkus pašventino kryžių, skirtą dvaro rūsiuose nukankintiems ir parko teritorijoje palaidotiems žmonėms atminti.

Nuo dvaro Tarybinio ūkio, Vytauto Didžiojo gatvėmis kelių šimtų žmonių kolona pasuko link Tyliosios ir Kooperacijos gatvių sankryžos, kur buvo pagerbti žuvusieji už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Toje vietoje pokario metais buvo užkasti kovotojų prieš okupantus palaikai. Dar prieš šį pagerbimą buvo sutvarkyta kapavietė bei pastatytas kryžius, kuris rugpjūčio 22-ąją ir pašventintas. Tuometinis Sąjūdžio Kelmės rajono tarybos narys, buvęs tremtinys, Elektros tinklų viršininkas Vytautas Šikšnys kalbėjo: „Čia, kur stovi kryžius, ilsisi rezistencijos dalyvių ir nieko nekaltų žmonių kaulai. Tegul šis kryžius tebus simbolinis kapas visiems žuvusiems už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę“.

Vėliau gedulinga eisena pasuko į miesto kapines, kur prie memorialo „Lietuvos tautos kančiai atminti“ klebonas I. Butkus pašventino dar du kryžius, kurių vienas skirtas iš tremties negrįžusiems, o kitas – žuvusiems už Tėvynę.

Šių keturių kryžių kūrėjas – liaudies meistras, kelmiškis Anatolijus Akstinas.

O kitą dieną, rugpjūčio 23-iąją, prie tuometinių Kelmės kultūros rūmų atvažiavo lengvieji automobiliai, autobusai ir organizuota jų kolona senuoju Kelmės–Šiaulių plentu pajudėjo į Pasvalio rajoną. Kolonoje buvo 40 autobusų ir 168 lengvosios mašinos. Kiek į Baltijos kelią tą istorinę dieną vyko mūsų rajono žmonių tiksliai suskaičiuoti neįmanoma, nes dalis žmonių vyko savarankiškai. Pavyzdžiui, tytuvėniškiams buvo gerokai arčiau ir patogiau vykti į Pasvalio rajoną iš Tytuvėnų. Iki Bubių kelionė buvo normali. Nuo Bubių, kur į automobilių virtinę įsiliejo ir kitų rajonų žmonės, susidarė spūstys, o, pasukus nuo Šiaulių link Pakruojo, autobusai ir lengvieji automobiliai vos judėjo. Kelyje automobiliai net netilpo, todėl dalis jų važiavo per jau nupjautų javų laukus. Ne visi spėjo nuvykti į tas magistralės M-12 vietas, kurios buvo numatytos kiekvienam miestui ir rajonui. Vyko radijo transliacija. Todėl imtuvų dėka Baltijos kelio koordinatoriai, artėjant 19 valandai, pasiūlė sustoti ten, kur tuo metu žmonės buvo ir tose vietose susikibti rankomis. Šiandien net įsivaizduoti neįmanoma, kaip tokiose automobilių spūstyse, kurių iki tol Lietuvoje nebuvo ir, matyt, nebus, neužregistruotas nė vienas eismo įvykis.

Kaip į mūsų rajono žmonių vykimą į Baltijos kelią žiūrėjo tuometinė oficiali valdžia?

– Pozicija buvo tokia – vykstantiems žmonėms į Baltijos kelią nepadėti, bet ir netrukdyti,– prisimena dabar Kelmėje gyvenantis, tuometinio kompartijos Kelmės rajono komiteto Propagandos ir agitacijos skyriaus vedėjas, buvęs tarpininkas tarp rajono valdžios ir sąjūdininkų Juozas Klimašauskas.

„Ne – Laisvės pavergėjams, ne – amoraliam diktatui, taip – Laisvei ir nepriklausomybei, taip – lygiateisių tautų ir valstybių draugystei, taip – demokratijai ir nuomonių įvairovei“,– tokie žodžiai skambėjo Baltijos kelio kulminacijos minutėmis.

Pamąstykime, ar šios į politinę klasiką įrašytos mintys per tuos 35 metus tapo tikrove? Ar visos iki šiol buvusios jau nepriklausomos Lietuvos valdžios paisė demokratijos principų, viešumo, gerbė nuomonių įvairovę? Ar tą daro dabar Lietuvos valdžioje svariausią įtaką turintys konservatoriai-krikščionys demokratai, kurie vieninteliai, lyg kokie monopolistai, pasiskelbė Sąjūdžio idėjų tęsėjais? Pagalvokime, kiek šiandien mūsų sielose liko Baltijos kelio dvasios…

Kelmės krašto muziejaus archyvo nuotraukos. Autorius nežinomas.