Buvusios mokytojos dovana Šaukėnams

Ona PETRAVIČIENĖ

Artėjant gimtadieniui, kiekvienas iš mūsų tikimės gauti ką nors malonaus, įsimintino. Birželio dvidešimt šeštąją devyniasdešimtąjį gimtadienį atšventusi Stefanija Ščeponavičienė savo draugus ir artimuosius pasitiko ne namuose, o vietos parapijos bažnyčioje, kur jubiliatės prašymu buvo aukojamos šv. Mišios už mirusius šaukėniškius.

Paskui vienintelę svajonę…

Stefanija Bagdonavičiūtė-Ščeponavičienė tėvų šeimoje gimė antra ir buvo vienintelė dukra tarp keturių sūnų. Mama Adolfina rūpinosi daugiavaike šeima, o tėtis Zenonas Bagdonavičius visą gyvenimą dirbo vargonininku Vaiguvos parapijos bažnyčioje. Religingoje šeimoje augusi Stefanija nuo mažumės svajojo būti mokytoja, todėl krūvon susibėgusius bendraamžius dažnai mokydavo ne tik įvairių žaidimų, bet ir poterių.

– Susėdę ratu kalbėdavome Visų šventųjų litaniją. Tačiau neįprasti šventųjų vardai, pavyzdžiui Jokimo, vaikams sukeldavo juoką, todėl išsiblaškėliams liepdavau poterius kalbėti iš naujo,– prisimena pašnekovė.

Kai tuoj po karo Stefanija nusprendė tapti pradinių klasių mokytoja ir išvyko studijuoti į tuometinę Šiaulių mokytojų seminariją, Vaiguvoje gyvenantys tėvai samdydavo vežiką su arkliu. Laimė, tuo metu Šiauliuose jau dirbo vyriausias Stefanijos brolis, kuris jaunai studentei padėjo išsinuomoti butą. Autobusų nebūdavo, tad pas tėvus grįždavo tik per šv. Kalėdas ir Velykas. Visur trūko mokytojų, tačiau paskyrimo į Tytuvėnus Stefanija atsisakė.

– Mokytojų konferencijos metu susipažinau su tuometiniu Tytuvėnų mokyklos direktoriumi. Tai buvo jaunas, gražus vaikinas. Kilusi iš neturtingos šeimos, neturėjau geresnių drabužių, todėl ir pasiprašiau darbo kaime,– pasakojo S. Ščeponavičienė.

Kitą paskyrimą gavo į Kražius. Pradžioje dirbo Ganyprovoje, po poros metų buvo perkelta į Gevilių pradinę mokyklą. Čia dirbdama 1949 metais ištekėjo už buvusio vaiguviškio Juozo Ščeponavičiaus. Šešiais metais už Stefaniją vyresnis vyras tuo metu jau dirbo Šaukėnuose, todėl jauna mokytoja tais pačiais metais persikėlė čia gyventi. Šis miestelis buvo Stefanijos tėčio gimtinė, tačiau jaunai šeimai gyvenimas čia nebuvo lengvas. Trūko butų, teko kraustytis iš vienos vietos į kitą. Vienas po kito gimė penki vaikai. Stefanijos vyras dirbo ryšininku, o ir pradinių klasių mokytojos atlyginimas nebuvo didelis. Kai šeimai arti mokyklos buvo skirtas butas, Stefanija su vyru nusprendė gyventi ūkiškai. Nusipirko karvę, laikė veislines kiaules. Kad gautų karvei ganyklą ir pašarą, reikėdavo ravėti ūkio daržus. Ir ganyklos būdavo tolokai nuo miestelio. Teko suktis kaip voverei. Mokinių darbus taisydavo naktimis, kai visi miegodavo. Tačiau niekada nesigailėjo pasirinkusi mokytojos profesiją. Stefanija sako, kad jai visada atrodė, jog 45 minučių pamoka per trumpa, nes tiek daug norėjosi pasakyti smalsiems pradinukams. Tuos, kurie nesuspėdavo per pamokas atlikti įvairių užduočių ar norėjo dar daugiau sužinoti, mokytoja parsivesdavo į savo namus. Viena iš S. Ščeponavičienės mokinių yra ir Šaukėnų kultūros centro direktorė Sofija Blažienė. Sofija su didele pagarba atsiliepė apie buvusią mokytoją, kurios namuose jai ne kartą teko su klasiokais varžytis, kuris pirmas atsisės į didelį, minkštą krėslą…

Sukantis tarp darbo ir namų, metai netruko prabėgti. Stefanija džiaugiasi, kad geriausiais jos draugais tapo kolegos, o per keturiasdešimt mokytojavimo metų teko sutikti daugybę būsimų talentų ir savo darbo pasekėjų. Šaukėnai jai tapo gražiausiu ir mieliausiu kampeliu, kur būta daug džiaugsmo ir nemažai sielvarto. Čia gyvenant teko išgyventi abiejų sūnų ir vyro mirtį, o ištuštėjusių namų sienas dabar puošia tik mokytojai brangių trijų vaikaičių ir tiek pat provaikaičių nuotraukos. Viena dukra dirba ir gyvena Vokietijoje, kitos dvi – Šiauliuose. Mokytoją nuolat lanko buvusi kolegė Vanda Bilotienė.

Prisiminė ne tik savo artimuosius

Ščeponavičienė gyvena arti senųjų Šaukėnų kapinių, kuriose mėgdavo lankytis Stefanijos tėtis. Buvusi mokytoja prisiminė, kaip į gimtinę atvykęs velionis ne kartą priekaištaudavo vietiniams, kad šie apleido senąsias kapines. Kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, o Anapilin išėjęs mokytojos tėtis su šiais priekaištais net naktimis ramiai miegoti dukrai neleido, S. Ščeponavičienė surinko miestelio gyventojų pinigus ir iš aukų senosiose kapinėse pastatė kryžių, ant kurio užrašyta: „Tiems, kurių kryžiai sudūliję“…

Stefanija yra ir prie dabartinės Vlado Pūtvio-Putvinskio gimnazijos atstatyto kryžiaus viena organizatorių. Buvusi mokytoja mena, kaip kartą po nakties priešais mokyklos langus buvęs senas, pakrypęs kryžius nežinia kokiomis aplinkybėmis atsidūrė prie vietos bažnyčios šventoriaus vartų. Senąjį kryžių buvo pastatę Šaulių sąjungos nariai, prie jo jie dažnai rinkdavosi, kad pasvarstytų, kaip Lietuvai susigrąžinti Vilnių. Vietos gyventojai šių susirinkimų dalyvius vadino „Vilniaus darželiu“. Kai buvusiai mokytojai kilo mintis senojo kryžiaus vietoje pastatyti naują, dauguma šaukėniškių savo aukomis prisidėjo prie Stefanijos sumanymo ir taip miestelyje atsirado dar vienas kryžius su užrašu: „Dieve, globok jaunimą“.

Paskutinį sumanymą Stefanijai pakuždėjo pats gyvenimas. Jubiliatė prisipažino, kad kankinant nemigai ne kartą yra suskaičiavusi, kiek pažįstamų ir draugų iškeliavo Anapilin.

– Tai ne tik pavieniai žmonės, bet ištisos šeimos – Bytautų, Sagatų, Gulbinų… Artėjant gimtadieniui, buvusiems šaukėniškiams sugalvojau padaryti dovaną – užpirkau šv. Mišias už mirusiuosius, kurias parapijos klebonas aukojo birželio dvidešimt septintąją, kai aš pradėjau skaičiuoti devyniasdešimt pirmuosius metus. Džiugu, kad į pamaldas susirinko ne tik artimieji, buvę kolegos, bet ir mokiniai,– sakė jubiliatė.

Palikdama Stefanijos namus, pabandžiau išsiaiškinti ilgaamžiškumo paslaptis. Mokytoja sakė, kad jokių paslapčių ji neturi. Visą gyvenimą daug dirbo ir valgė įvairų maistą. Net ir likusi viena per savaitę nusiperka po du trilitrinius stiklainius kaimiško pieno, iš kurio pasidaro varškės ir sviesto. Nors gydytojai pyksta, tačiau ji negalinti atsisakyti pieno su uogomis, kaimiškos mėsytės. Ir jei ne tie skaudantys sąnariai, šiltą vasaros dieną jubiliatė nesėdėtų namuose. Stefanija mėgsta būti su draugais, tarp žmonių. Taip nepastebėtai ir pralėkė tie devyniasdešimt metų.