Dėjosi partizanų gelbėtoju, o iš tikrųjų juos išdavinėjo…

Kelmėje pristatyta A. Anušausko knyga „Išdavystė. Markulio dienoraščiai“
Bronislavas KLIMAŠAUSKAS
„Dėjosi partizanų gelbėtoju, o iš tikrųjų juos išdavinėjo“,– tokiais ir panašiais žodžiais praėjusio penktadienio pavakarę Kelmės Žemaitės viešojoje bibliotekoje pristatant naują Arvydo Anušausko knygą „Išdavystė. Markulio dienoraščiai“ apibūdintas buvęs Vilniaus universiteto Patologinės fiziologijos ir anatomijos katedros vedėjas profesorius Juozas Markulis (1913-1987), kuris, užverbuotas MGB, tą Judo misiją vykdė pirmaisiais pokario metais. Leidinio autorius A. Anušauskas – Seimo narys, vienas produktyviausių nūdienos istorikų, pasak renginį vedusio Kelmės J. Graičiūno gimnazijos mokytojo, rajono tarybos nario Egidijaus Ūkso, 32 knygų autorius, bendraautoris ir sudarytojas, paskelbęs apie 100 mokslinių studijų ir straipsnių, o kartu su G. Sviderskyte sukūręs 14 scenarijų televizijos dokumentinių filmų ciklui „XX amžiaus slaptieji archyvai“.
Šiltai kelmiškių sutiktas, dr. A. Anušauskas per pusantros valandos detaliai pristatė J. Markulio biografiją, jo išdavikišką veiklą, vėlesnes gyvenimo peripetijas, atsakė į susirinkusiųjų klausimus. Jis savo pasakojimą pailiustruodavo ekrane iš skaidrių demonstruojamomis nuotraukomis, kurių knygoje – dar gausiau. Istorikui pavyko gauti J. Markulio dienoraščius, pradėtus rašyti 15 metų amžiaus, teko perversti apie dešimt tūkstančių įvairių dokumentų lapų. Iš pirmo žvilgsnio, ankstyvoji J. Markulio gyvenimo pusė, pasak svečio, imponuojanti. Gimęs JAV ir su mama grįžęs į tarpukario Lietuvą, 3 metus praleido kunigų seminarijoje, bet kunigu netapo. Pasuko į karo mokyklą, kurioje tuo metu mokėsi ir prezidento A. Smetonos sūnus, kiti būsimieji Lietuvos karininkai. Šaulys, studijavo filosofiją, baigė Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultetą. Turėjo oratoriaus gabumų. 1937 m. apdovanotas Gedimino ordino 3-iojo laipsnio medaliu.
Tačiau 1945 m. sausio mėnesį J. Markulį, dirbusį Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Anatomijos katedros vedėju, suima MGB ir užverbuoja kaip agentą Ąžuolą. Vėliau jis tampa Ereliu, Noreika, Narutavičiumi. Kaip turintis pažinčių su kunigais, su buvusiais Lietuvos kariuomenės karininkais, jis gauna slaptų MGB užduočių, neva darbo ir mokslo reikalais komandiruojamas į Leningradą, į Maskvą, kurioje susitinka net su V. Leniną balzamavusiu ir specialiai biochemijos laboratorijai vadovavusiu profesoriumi. Bendraudamas su MGB papulkininkiu S. B. Počkajumi bei kitais saugumiečiais, J. Markulis kuria fiktyvią organizaciją, kurios tikslas – nuslopinti ginkluotą rezistenciją, įtikinti partizanų vadus, kad jų ginkluota kova – neperspektyvi, todėl reikia demobilizuoti partizanus, aprūpinti juos fiktyviais dokumentais. Kaip teigė A. Anušauskas, buvo išduota apie 1400 tokių dokumentų, už kuriuos tekdavo mokėti po 500 tuometinių rublių – tuo norėta iš rezistentų ištraukti pinigų. Pakliuvę į tokius „legalizavimo“ spąstus, žuvo apie tūkstantis tautiečių. MGB žiniomis, pagal J. Markulio informaciją suimta 178 ir nužudyta 18 partizanų. A. Anušausko knygoje pateikiami faktai, kaip vis dėlto partizanų vadams, o ypač Juozui Lukšai pavyko demaskuoti MGB agentūrinės organizacijos „Zapad“ dalyvio J. Markulio išdavikiškus kėslus. Virš jo galvos pakibo ir keršto grėsmė, todėl jis 1948 m. birželį komandiruojamas į Leningradą. Ten su šeima gyvendamas, apgina medicinos mokslų kandidato, o 1969 m. jau Lietuvoje – ir mokslų daktaro disertacijas. Jis buvo įtraukiamas į specialias teismo medicinos ekspertų komisijas, kurios tyrinėjo masinių žudynių vietas, kartu su profesoriumi J. Nainiu išleido „Teismo medicinos“ vadovėlį, skaitė paskaitas. Tačiau sovietinei valdžiai jau nebuvo labai įdomus, todėl ypač garbingų apdovanojimų nepelnė. MGB įvairiomis progomis jį paskatindavo padėkomis.
Anušauskas savo knygoje kūrybiškai panaudojo J. Markulio dienoraščius, papildydamas juos kitų leidinių informacija, įvairių amžininkų mintimis, o Kelmėje jis J. Markulį pavadino „nesuprastu gelbėtoju“, kurio nedomino žmonių likimai, kuris norėjo „pagydyti“ Lietuvą per tautiečių kraują ir ašaras. Beje, ir pats J. Markulis dienoraštyje yra prisipažinęs, kad 90 proc. lietuvių „mane laiko lietuvių išdaviku“. Pasak A. Anušausko, yra duomenų, kad prieš mirtį J. Markulis paskutinei išpažinčiai pasikvietė kunigą. Išėjo jis Amžinybėn 1987 m. gruodį, baigdamas 75-uosius.
Kelmės Žemaitės viešosios bibliotekos direktorė Rita Grišienė žodžiu ir dovanėle padėkojo garbingam svečiui už turiningą susitikimą.