Elvinos Mauragienės eilėraščiai
<Elvina MAURAGIENĖ>
Ruduo
Pašiurpusius skruostus
Ištįsę lyg kaklaraiščiai
Voratinkliai vėduoja,
Ruduo.
Kas svajonėse išsvajota,
Iškęsta, išlakiota,
Jam tiktai karčiai
Nusijuokt.
Euforijos laužas
Ne žemei sušildyt –
Pasigėrėt savimi,
Ruduo.
Kad gyvenimo kelias
Pavirstų į plėnis,
Gal tik tiek tegalėjom
Svajot.
Laiko epopėjon
Buvo taip ramu
Po eglėm
Ir virš eglių,
Buvo taip ramu
Tartum
Nebuvo nieko,
Spygliais
Tarsi žiežirbėlėm
Birom
Samanosna,
Laiko epopėjon.
Laikas nėra
Laikas nėra
Skrybėlė
Vienplaukei
Galvai
Pridengti,
Paslėps žemė
Žingsnius –
Ir po laiko,–
Gal išgrįs jais,
Gal neišgrįs
Kitai kartai
Lengvesnę
Lemtį.
Jei
Jei mes gyventume
Veneroj ar Marse
Ir Žemės nebūtų
Kur Žemė yra,
Kur nutūptų lėktuvai,
Laivai kur sustotų,
Juk nebūtų ir uostų,
Kai Žemės nebūt.
Jei Žemės nebūtų,
Ar mirtis išliktų,
Neatnešdama
Naują galimybę gyvent,
Jeigu gyventumėm
Veneroj ar Marse,
Kas tada būtų
Mūs Žemė gimta?
Akis pakėlus
Naktį į Dangų,
Kokia ji šviestų
Planeta ar žvaigžde?
Kur priglaustumėm galvą,
Į uolą ar akmenį,
Jei Žemės nubūtų,
Kur mums ji yra…
***
Ant ežero saulė išpylė
Puodą sidabro kupiną,
Pagriebė, suraibuliavo,
Sublizgo, sutvisko lig dugno –
Per daug ilgai žiūrėjau į sidabrą,
Apžilpo akys ir užtemo,
Pasaulis pasirodė nesvetingas,
Nykus tamsus ir liūdnas.
Žmogau!
Nebūk piktas, nebambėk,
Stovėdamas pas vartelius,
Kad tau vis tenka laukti,
Kad vaikai per ilgai
Aunas batelius,
Kad žmona per ilgai
Taisos plaukus.
Kai liks pas vartelius
Lyg tuščioj nykioj palaukėj,
Kaip gera, suprasi tada,
Kad dar yra ko laukti.
Tad nebambėk, žmogau,
Kantriai palauk,
Tegu vaikai kuo ilgiau
Aunas batelius,
Tegu žmonelė kuo ilgiau
Stovi prieš veidrodį! –
Kad būtume mieli, laukiami
Turime šiek tiek ir palaukti.
Rudens nakty
Sidabrinis rudens takas
Lyg žabangos
Varteliai atverti, prašom,
Namas it tykanti katė,
Langai dvi rainos akys
Snaudulys lyg voratinklis…
Rudens nakty
Beviltiškas laukimo
Atspindys –
Mėnulio sidabrinis takas
Lyg žabangos.