Nuo bačkos

<Elvina MAURAGIENĖ>

Darosi linksmiau ir linksmiau. Tuoj bus ir visai linksma – artėja rinkimai. Toks pakylėjimo metas, kad savo kailyje nebetveri, noris pačiam ant bačkos šokti. Tik ką šnekėti, ką liaupsinti? Čia juk ne pomidorus reklamuoti, čia rinkimai į Seimą. Klausais, žiūri ir nieko paguodžiančio, teikiančio viltį. Ir juoktis nesinori, kaip iš pabodusio vis kartojamo anekdoto.

Seimo gyvenimo paviešinimas – nieko gero. Reiktų ten kokius radarus pastatyti, kurie „užbrūkšniuotų“ netinkamus masėms matyti vaizdus. Nes kitą kartą imi manyti, kad tau pačiam galvoj negerai, jei nesupranti, kas dedasi. Kai šitoks ten darbas, tai ir veržiasi šiokie tokie. Partijos – valdžiai užgrobti, pavieniai eiliniai – užsitikrinti keletui metų atlyginimą. Šitokios lengvatos, ir gali nieko nedirbti! Ištūnosi, prakusi, išgudrėsi.

Ne, negerai Seimą rodyti, nebegali jie ten ramiai, netrukdomi įstatymų kurti. Be to, liaudies masės nebenorės jų ant savo kuprų nešti supykusios… Juk mes ne drambliai kokie ir ne vėžliai, kurie žemę neša, žemė, na, gal kiek daugiau ir verta.

Ar privalu išlaikyti Seimą, kurio vizija tik jis pats? Kokia liūdna turi būti šiandien jį keliančių, laikančių, nešančių kuprių vizija, kurie nusipelnė tik… lenkti kupras!

Linksma gaida pradėjęs, ne visada ja pajėgi ir pabaigti. Kodėl, kažin, protingi, tokie kaip Maldeikienė, Nausėda, neina į Seimą? Jie, atrodo, taip viską žino. A, jie turbūt žino, kad ten nereikia protingų, ten reikia gudrių…