Festivalio akordas – su dramaturge iš Ukrainos

Balandžio 15–21 d. Kelmės mažasis teatras organizavo festivalį „Feniksas“. Savaitę trukusiame renginyje dalyvavo trys teatrų kolektyvai iš Lietuvos bei svečiai iš Latvijos. Festivalio programa – įvairi, spektaklius galėjo žiūrėti ir vaikai, ir suaugusieji.

Festivalio įvairovė

– Idėją suorganizuoti šį festivalį kilo, kai tapo aišku, kada po gaisro kultūros centre mūsų teatras galės grįžti į savo patalpas. Po gaisro kurį laiką repetavome Vaiguvoje. Šį festivalį „Feniksu“ pavadinome dėl to, kad norėjome parodyti kultūrinio gyvenimo atsinaujinimą Kelmėje, kuris pakilo it feniksas iš pelenų, – sakė Kelmės mažojo teatro vadovas, režisierius Algimantas Armonas. – Negalime sėdėti sudėję rankas, teisintis, kad dėl kažkokių priežasčių neturime galimybių kurti. Manau, pavyko parodyti, kad Kelmėje kultūra gyva, jog žmonėms jos reikia. Tuo įsitikinome, nes visi bilietai į spektaklius buvo parduoti. Tiesa, į latvių absurdo spektaklį atėjo mažiau žmonių, tačiau ir šiuo atveju teatro gerbėjų būriu esame patenkinti.

Festivalyje buvo parodyti Stalo teatro iš Vilniaus spektaklis pagal Jurgos Vilės knygą „Sibiro haiku“ (režisierė Saulė Degutytė), Kauno valstybinio lėlių teatro edukacinis spektaklis „Kerintis H. K. Anderseno pasaulis“ (režisierė Laima Strazdauskienė).

Šie teatrai jau ne kartą dalyvavo Kelmėje organizuojamuose teatro festivaliuose, o A. Armonas yra pats pastatęs spektaklį Kauno valstybiniame lėlių teatre.

Nepriklausomas Liepojos teatras parodė Samuelio Beketo absurdo pjesę „Galutinis žaidimas“ (režisierius Martinš Kalita). Šis teatras gerai žinomas kaimyninėje valstybėje. Liepojos nepriklausomas teatras už žanro supratimą ir stiliaus tikrumą gavo aukštą apdovanojimą ir buvo įvertintas žiuri Metų spektakliu Latvijoje, Metų aktoriaus titulą gavo du šio spektaklio aktoriai – Ainaras Krumas ir Aigaras Ambrensas.

Festivalis baigėsi naujausiu Kelmės mažojo teatro ketvirtuoju premjeriniu spektakliu – ukrainietės Nedos Nejdanos Mirošenkos „Tas, kuris atidarys duris“ (režisierius A. Armonas).

Į spektaklį atvyko pjesės autorė

Apie pirmąjį premjerinį spektaklį „Tas, kuris atidarys duris“ plačiau rašėme „Bičiulio“ laikraščio kovo 28 d. numeryje. O į festivalyje rodytą ketvirtąjį premjerinį spektaklį A. Armonas pakvietė visą kūrybinę grupę. Atvyko kompozitorius Gintaras Ignatavičius iš Klaipėdos, pjesės autorė N. Mirošničenko, specialiai atskridusi į šią teatro šventę iš Kijevo. Scenografas kelmiškis dailininkas Andrius Seselskas jau anksčiau stebėjo šį naujausią kelmiškių pastatymą. Spektaklį žiūrėjo ir daugiau su teatru susijusių žmonių, atvykusių iš įvairių Lietuvos vietų. Natūralu, kad didžiausias dėmesys po spektaklio buvo skirtas pjesės autorei N. Mirošničenko.

Ši dramaturgė baigė prancūzų filologijos ir kultūrologijos studijas. Apgynė disertaciją apie šiuolaikinę Ukrainos dramaturgiją. Išbandė ne vieną literatūros žanrą, o labiausiai atsiskleidė kaip dramaturgė. Jos pjeses statė Ukrainos ir kitų šalių teatrai, taip pat ir Lietuvos. Dramaturgės pjeses matė Lenkijos, Rumunijos, Vengrijos, Prancūzijos, Vokietijos, JAV, Australijos – iš viso daugiau kaip 20 šalių žiūrovai. N. Mirošničenko tarptautinio konkurso „Moterys – dramaturgės“ nominantė.

Ji, bendraudama su teatralais ir spaudos atstovais, daugiausia kalbėjo apie Rusijos pradėtą karą Ukrainoje.

– Nežinau nė vieno pažįstamo žmogaus, kuris nesmerktų Rusijos agresorių. Visi Putino klikos pradėtą ukrainiečių žudymą, miestų, gyvenviečių naikinimą vadina sveiku protu nesuvokiama baisybe. Nuolat kaukia sirenos, žmonės priversti dieną ir naktį bėgti į slėptuves ir visą laiką gyventi įtampoje, nežinomybėje,– kalbėjo dramaturgė iš Ukrainos. – Kai mūsų valstybėje vyksta tokie žiaurūs įvykiai, kultūra mažai kam terūpi. Bet mūsų meno kolektyvai vyksta gastroliuoti į kitas šalis. Aš pati per karą daug laiko praleidau Vokietijoje, Lenkijoje. Ukrainos ar kitų šalių teatrai, pastatę spektaklius pagal mano pjeses, juos rodė įvairių šalių žiūrovams. Taip pat vyko užsienyje mano kūrybos skaitymai, kiti renginiai. Už bilietus surinktas lėšas renginių organizatoriai dažniausiai skirdavo Ukrainos kariuomenei, sužeistų žmonių gydymui, humanitarinei paramai. Tokiu būdu aš stengiausi padėti savo šaliai, kenčiančiai nuo karo baisumų.

N. Mirošničenko, paklausta, kaip vertina kelmiškių pastatytą jos pjesę ir A. Armono režisūrinį sprendimą, pasakė, kad ji parašyta daugiau kaip prieš dvidešimt metų, o Algimantas, pasak Nedos, pjesę suaktualino ir išryškino šių dienų gyvenimo skaudulius.

– Aš pjesę rašiau, kai dar buvo prabėgę nedaug laiko po Sovietų sąjungos subyrėjimo, totalitarinio rėžimo griūties. Tais laikais buvusios Sovietų sąjungos žmonės atgavo vieną svarbiausių vertybių – laisvę. Tačiau greitai paaiškėjo, kad dalis žmonių nežino, ką daryti su laisve, nes iki tol patiems galvos sukti beveik nereikėjo, kadangi viską reguliavo aibė instrukcijų, nurodymų. Nė vienas nesuvokė, kas aplinkui vyksta. Daug buvo pasimetusių, psichologiškai palūžusių. Todėl ir mano pjesės herojai, atsidūrę lavoninėje, buvo lyg nežinomybėje, nesuvokė, kas aplink vyksta. Man laisvė – tai gebėjimas pasirinkti savo gyvenimo kelią, kurio atkarpą tu gali sėkmingiausiai įveikti. Laisvė mums suteikia puikią galimybę realizuoti save ten, kur galime labiausiai atsiskleisti. Bet tai kartu yra ir labai sudėtinga,– sakė N. Mirošničenko.

– Suradau pjesę, kuri man aktuali, o apie autorę Nedą nieko nežinojau. Su ja susipažinau socialinių tinklų dėka. Šiandien gyvename siaubingoje situacijoje, kuri toliau tęstis nebegali. Baisu, kai kažkokie parazitai lyg žaisliukais naudojasi pačiais baisiausiais ginklais, demonstratyviai pačiais brutaliausiais būdais žudo žmones. Nereikia ir karo. Mes patys aplinkui matome, kad priėjome daug kur liepto galą. Tokį žmonių pasimetimą, baimę ypač atskleisti galima lavoninėje. Yra viena išeitis. Paimkime naują baltą lapą ir eikime švariu, doru, kuriančiu, o ne griaunančiu keliu. Tą spektaklio finale ir padaro jo herojai. O koks tas kelias bus, tegul jie patys ir ieško,– taip savi režisūrinį sprendimą pakomentavo A. Armonas.

Alano Buivydo nuotraukos