Gyvenimas Kupšeliuose seniau ir dabar

Spaudai parengė Emilija KVIETKUVIENĖ,
lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja

Margarita Gedvygaitė, Kražių Žygimanto Liauksmino gimnazijos vienuoliktokė, respublikos jaunųjų filologų konkursui pagal Kražių seniūnijos Kupšelių kaimo gyventojos Vladislavos Poškienės pasakojimą, jos sukauptus užrašus parengė tautosakos darbą „Kupšelių kaimas seniau ir dabar“, kuris įvertintas Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos III laipsnio diplomu.

Žemė – pragyvenimo šaltinis

Vyriausia Kupšelių kaimo gyventoja Vladislava Poškienė, norėdama išsaugoti gimtojo kaimo istoriją, sumanė surašyti jo gyventojus, informaciją apie turėtą žemę. Jai padėti pasišovė kaimynė Salomėja Laurinavičienė – dailia rašysena sudėjo į sąsiuvinį kaimo duomenis. Pasak V. Poškienės, iki 1945 metų Kupšeliuose gyveno 13 šeimų, 56 gyventojai. Gausiausios šeimos buvo Vitkauskių ir Vaitkų – po 7 asmenis. Daugiausia žemės – po 60 hektarų – valdė Vainauskiai ir Vitkauskiai. „Kolūkio laikais“ kaime gyveno 12 šeimų, 63 žmonės, gausiausios buvo Baškių, Mickų ir Laurinavičių šeimos. Posovietinius laikus V. Poškienė pavadino dabartiniais, išvardijo išlikusias sodybas – tokių kaime yra keturios, kitas dvi – kaip apgriuvusias arba negyvenamas. Dabar Kupšeliuose gyvena tik 6 žmonės.

Vladislava Poškienė, 91 metų kupšeliškė, prisimena, kad jos seneliai ir tėvai dažnai pasakodavo Kupšelių kaimo istoriją: iki sovietų okupacijos kaimo gyventojai nebuvo stambūs ūkininkai, išskyrus Vainauskius ir Vitkauskius, jie žemę pirko, o visi kiti gavo kaip atlygį už baudžiavos lažą. Vladislava teigia, kad „iš po caro laikų“ kaime buvo likusios tik lūšnelės, bet gyventojai savo pastangomis atstatė namus, tvartus ir kitus ūkinius pastatus. Trobos tuo metu buvo keliamos iš vienos vietos į kitą. Vladislavos močiutės troba, jai gimus, nežinia į kelintą vietą buvo perkelta. Ji gailisi, kad nepasirūpino šiaudais dengtos vaikystės trobos nuotraukomis. Dauguma sklypų namų statybai Kupšelių kaimo gyventojai gavo iš tuometinio Karklėnų dvaro. Žemė po baudžiavos panaikinimo Vladislavos šeimai buvo didžiausias turtas, ji gauta pelnytai, nes senelis 25 metus kariavo caro kariuomenėje. Tačiau vėliau žmonių likimai dėl politinių įvykių Lietuvoje klostėsi nevienodai: vieni kaimo gyventojai išsikėlė gyventi į miestus, kiti buvo ištremti, dar kiti mirė, jų nuosavybę paveldėjo vaikai, vėliau žemės atsisakė, ją pardavė arba iš valstybės pasiėmė kompensaciją.

Susikūrus Karklėnų kolūkiui, buvo nusavinta ne tik Vladislavos tėvų žemė, arkliai, bet ir visi padargai: „Nuo tėvo atėmė ratus, roges, pakinktus.“ Sunkumai neaplenkė ir Vladislavos, nors ji gyveno su tėvais, buvo jauna: „Reikėjo eiti į „kolchozą“ ir namie dirbti – ir pjoviau, ir grėbiau, ir vežiau, ir į mišką ėjau,  kirtau – viską dirbau, mačiau juoda balta.“ „Prie sovietų“ vienintelis pragyvenimo šaltinis liko gyvuliai: „Gyvulius išlaikiau, karves po tris turėjau, prieauglių, kiaulę veislinę laikiau“, – pasakoja Kupšelių kaimo gyventoja. Ji ir senatvėje prisirišusi prie gyvulių, sako, kad „81 metų buvau, kai paskutinę karvę pardaviau.“

Kadangi Vladislavos tėvų Rimkų šeimoje nebuvo sūnaus, žemė, sodyba – visas turtas liko dukroms. Mirus seseriai, vienintelė žemės paveldėtoja liko Vladislava. Ji džiaugiasi atkurta Lietuvos nepriklausomybe, bet su nuoskauda pasakoja apie žmonių gobšumą ir įžūlumą – senolei ilgai teko varstyti įstaigų duris, kol atgavo tėvų palikimą – žemę. Šiandien jos žemę dirba kaimynai Salomėja ir Vidmantas Laurinavičiai.

Kaimo ekonomika

Močiutė gimtąjį Kupšelių kaimą laiko ypatingu, nes čia anksčiau buvo gera: „Buvo smagu gyventi: išeisi vakarais – lauke žiburiukai švyti, su kaimynais pasikalbi“. Pagalbos prie jokios santvarkos, ši moteris teigia, nesulaukusi: sovietai vertė sunkiai dirbti, vengė mokėti atlygį. Atkurta nepriklausomybė pirmiausia buvo kolūkių irimas. Su pagieža Vladislava pasakoja, kaip vyko kolūkio turto dalybos – jai atiteko „keli leisgyviai gyvuliukai“ ir vežimas… dujokaukių. Investuoti bandė ji į kelias įmones, tačiau „dividendų gavau tiek, kad jų užteko kelionei į Kelmę ir atgal“, – juokiasi pasakotoja.

Rimkai, Vladislavos šeima, „iki sovietų“ dirbo žemę, viską užsiaugino patys. Grūdai, linai nešė pelną stambiesiems ūkininkams, mažiesiems derlius buvo pašaras gyvuliams. Vladislava ir dabar užsiaugina visas daržoves, sodybos svečiams rodo prižiūrėtą daržą, šiltnamio derlių. Neatsiejama jos viso gyvenimo dalis buvo smulkieji amatai. Vladislava audė, siuvinėjo, siuvo drabužius sau ir šeimos nariams, kai pirkti arba nebuvo ką, arba nebuvo už ką. Ką išausdavo, pasiūdavo – neretai ir parduodavo. Senolė pasakoja, kokią gardžią duoną kepdavo, kaip vaišindavo užėjusius kaimynus, kaimo vaikus. Be to, daug metų šeimininkavo kaimo vestuvėse, šeimų suėjimuose, be jokio atlygio talkino kaimynams per šermenis, ne vienerius metus prie skirtingų klebonų gaspadinavo klebonijoje. V. Poškienės gyvenimo filosofija paprasta: jei dirbsi, nesėdėsi rankų sudėjęs – tai ir vargo mažiau matysi. Apsukrumą ir darbštumą ji ir šiandien laiko svarbiu dalyku. Ypač darbštumą ir tvarką. Stebisi, kad senam žmogui „po nosim“ ūkininkai gano gyvulius arba aplaidžiai prižiūri mėšlides, netausoja gamtos turto – vandens. Stebisi visais, kurie kerta protėvių miškus ne išgyvenimui, o praturtėjimui.

Kultūra ir tradicijos

Gražūs V. Poškienės vaikystės prisiminimai apie mokslo metus Karklėnų mokykloje. Tačiau nei ji, nei sesuo Stanislava dėl lėšų trūkumo negalėjo siekti mokslo. Gal dėl to fizinį darbą vertina labiau už protinį. Tokias naujoves kaip kompiuterį ji laiko tik žmogaus pagalbininku. Kultūra į jos namus atėjo ne tik iš mokyklos, bet ir iš tėvų, ypač tėvo, patirties, apsiskaitymo, iš supratimo apie pasaulį, politiką, apskritai gyvenimą. Vladislava pasakoja, kaip ilgais žiemos vakarais tėvas žaisdavo su kaimynais stalo žaidimus ir pasakodavo pasakodavo… Ji tebesaugo šūsnį laikraščių, žurnalų iškarpų, senų knygų. Ir dabar skaito laikraščius, bet nesistebi, kad kaimo gyventojai informacijos ieško ir virtualioje erdvėje, internete. Televizorius ir radijas yra Vladislavos kasdienybės palydovai. Jei ji negali nuvykti į bažnyčią, dėl to pernelyg nesikremta, nes „dabar pamaldų gražiausių per televizorių bent dvejos“. Nors dabar beveik visą laiką praleidžia namuose, žino labai daug, domisi politika, juokauja: „Aš esu žinių karalienė!“

Paklausta apie pramogas seniau, Vladislava teigia, kad kaime vykdavo šokiai, nes buvo daug jaunimo. Šokių vakarėly ji susipažino su savo būsimu vyru. Vėliau šventes leisdavo Karklėnų kultūros namuose, kur grodavo „gyva“ muzika, dainuodavo ne tik karklėniškiai, bet ir atėję pasilinksminti iš aplinkinių kaimų. Didžiąsias metų šventes švęsdavo namuose, į jas sugužėdavo giminės ir draugai. Pokalbiai, gausus valgių stalas, bet nedaug alkoholio – toks susitikimų turinys.

Kultūra Vladislavai yra ir namų priežiūra bei puošyba, švara, grynas oras ir, žinoma, gėlės. Senojo žemaičių moterų puoselėto darželių gėlės ir dabar žydi Vladislavos darželyje. Šalia jų – egzotinių gėlių vazonai, jų senolė neperka, gauna iš giminių ir draugų vasaros pradžioje švenčiamo gimtadienio proga. Jautrus Vladislavos pasakojimas apie kaimo kryžius: ji iki šiol piktinasi keistu kaimynų elgesiu, kai šie, išsikeldami iš savo sodybos, nupjovė ten stovėjusį kryžių. Turėti kryžių prie savo namų – visada buvo senųjų Kupšelių kaimo gyventojų tradicija. Kryžius stovi ir V. Poškienės sodyboje.

Seniausia Kupšelių kaimo gyventoja ilgisi praeities, išėjusių kaimynų, žmonių linksmumo. Bendrauja su visais geranoriškais ne tik kaimo, bet ir apylinkės žmonėmis. Dėl solidaus amžiaus Vladislavai ne kartą siūlyta socialinio darbuotojo pagalba, tačiau ji sako dar nenorinti pašalinio žmogaus savo namuose. Atvirumo minutę prasitaria: „Su šuniuku lauke, su vištom pasišneku.“

Liūdesio persmelktas Vladislavos pasakojimas turi ir pozityvo, nes aplinkiniai nėra jai abejingi, priešingai – senolė sulaukia dėmesio ir pagarbos. Tačiau šeimos, giminės istorija žlunga kartu su kaimu. Tokia yra žmogaus dalia – vienatvė, prisiminimų laikas, doras elgesys su kitais, meilė gimtinei ir pastangos išsaugoti jos atmintį.