Į Bridvaišį tekėjo srutos ir fekalijos

<Nijolė PETROŠIŪTĖ>

Teršiami mūsų vandens telkiniai nėra didelė naujiena nei aplinkosaugininkams, nei sąmojingesniems piliečiams. Tačiau praėjusio ketvirtadienį poilsiautojų akyse Bridvaišio ežere atsivėręs srutotekis pribloškė ir vienus, ir kitus.

Teršalai atvedė į ūkį

Kaip pasakoja šio barbariško įvykio liudytojai, pirmiausia jų, besipliuškenančių Bridvaišio ežere netoli to paties pavadinimo piliakalnio, nosis ėmė riesti aitrus srutų dvokas. Sakė, jis buvęs toks aštrus, jog rodėsi, kad kažkas cisterną srutų būtų pakrantėje išpylęs. Ėmę atidžiau dairytis, kas ir kaip, jie pamatę į ežerą almantį srutų upeliuką, ir dar kaip sykis toje vietoje, kur krykštavo ir taškėsi vaikai. Pašiurpę nuo reginio, pilietiškai nusiteikę poilsiautojai patraukė srutų upeliu aukštyn, jog surastų, iš kur jis atiteka. Toli keliauti nereikėjo – kitapus kelio, vedančio į „Sedulą“, gausiai srutomis buvo maitinamas melioracijos griovys iš ūkininko Juozo Šivickio sodybos. Tas melioracijos griovys įteka į Bridvaišio ežerą. „Mes net savo akimis negalėjome patikėti tuo, ką matome: iš Šivickio tvarto srutų duobės elektros varikliu buvo pumpuojamos į griovį srutos. Pamatęs, kad mes turime aparatūros, kuria fiksuojame nusikaltimą, sodybos šeimininkas ištraukė siurblį, numetė žarną ir ėmė varyti mus iš teritorijos, girdi, dinkit iš privačios valdos. Pradėjo aiškint, kad jokio siurblio nė nebuvę“,- pasakojo viena įvykio liudytojų Ona Pocienė. Moteris net kitądien aplankyta neslėpė, jog vis dar negalinti atsitokėti dėl tokio barbariško ūkininko elgesio.

Srutos liejosi laisvai…

Pilietiškai nusiteikusios visuomenės SOS išgirdę, į ūkininko J.Šivicko kiemą, esantį ko ne ant paties Bridvaišio ežero kranto, atskubėjo aplinkosaugininkai – Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento Kelmės agentūros vadovas Darius Laurinavičius ir vyr. specialistas Almantas Gajauskas. Vaizdelis ir juos kaip reikiant pribloškė, nors jie jau neberado nei veikiančio elektros siurblio, nei į griovį nutiestos srutotekio žarnos. Srutos iš Šivickių pavadinto rezervuaro tekėjo laisvai, be jokių trukdžių. Šalia riogsojo mėšlo krūva, kuri, merkiama dažno ir gausaus šiųmečio lietaus, dar labiau didino srutų ežeriuką. O kad jis netaptų grėsmingai didelis, buvo padarytas griovelis vėlgi to paties melioracijos griovio link. Tiesa, Rima Šivickienė (prieš tai žurnalistę užsipuolusi, kad ši nekviesta užsuko į jos sodybą) sakė, kad griovelį išmynė gyvuliai. Tipenę, tipenę tvoros pakraščiu, kol griovį išmynę. Protingi ir gabūs Šivickų gyvuliai, nes griovelio gale dar ir duobę sugebėjo „iškasti“.

Aplinkosaugininkams užkliuvo ne tik srutų ežerėlis, bet ir į melioracijos griovį verčiamos šiukšlės.

Srutvežis be rato

Sodybos savininkas J. Šivickis nekviestiems svečiams neneigė elektros varikliu pumpavęs srutas, bet tai daręs ne į melioracijos griovį, o „į štai tą cisterną“. Ir dabar netrukus vėl pumpuosiąs, nes srutos jau liejasi per kraštus. Bet aplinkosaugininkas Almantas atkreipė dėmesį, kad toji cisterna – be vieno rato ir panašu, jog seniai ja nevažiuota. „Ai, pakeisim tą ratą“,- turėjo atsakymą srutyno savininkas Juozas.

Šiurpą kėlė ir tai, jog apie srutų rezervuaru vadinamą teršalų ežerėlį nebuvo jokio užtvaro, net jokios įspėjamosios juostos, jog čia galima ir prasmegti, jei sugalvotum tą „balą“ perbristi. Aplinkosaugininkai sakė, jog čia būtini net ne įspėjamieji ženklai, o apsauginiai pylimai, kurie sulaikytų srutų nutekėjimą. „Ir virš mėšlo krūvų būtinas stogelis, juk lietūs mėšlą plauna ir taip didėja tarša“,- seną ūkininką mokė jaunas aplinkosaugininkas. „Gerai, padarysiu ir stogelį“,- sutiko J. Šivickis. Ir griovelį užlyginsiąs, ir šiukšles iš griovio išrinksiąs.

Fekalijos – į tą patį griovį

Aplinkosaugininkams Šivickių kieme parūpo ir buitinės nuotekos, fekalijų duobė. Sodybos „paradinėje pusėje“ žolele apžėlęs kanalizacijos dangtis tarsi rėkte rėkė, jog jis čia seniai riogso visų užmirštas ir nenaudojamas. Jį pakėlus, aplinkosaugos vyr. specialistas A.Gajauskas konstatavo: „Štai ir vamzdelį turime…“ Ir pati duobė aplinkosaugininkams pasirodė esanti be dugno, nes, kad ir kiek ją bebaksnojo pagaliu, kieto dugno nerado. „Į kur tas vamzdis nuteka?“- klausė aplinkosaugininkai J. Šivickio. „Nežinau. Per šitiek metų ką ten beatsiminsi. Užkimšiu tą skylę, tikrai užkimšiu“,- vėl skubėjo žadėti. „Žinoma, kad užkimši. Privalėsi užkimšti. Bet dabar vis tik parodyk, kur duobės turinys išteka? Arba kviesim laboratoriją, kuri pati tai nustatys, o tau už šią paslaugą reikės susimokėti. Ir tai kainuos jau tūkstančius. Tad geriau kalbėkim vyriškai“,- sakė A. Gajauskas.

Ir ūkininkui nebeliko nieko kito, kaip pavėdėti nekviestus, bet labai smalsius svetelius keletą metrų iki akmenukų krūsnio pakelėje. O nuo čia nuvesta po keliu pralaida vėlgi į tą patį melioracijos griovį ir… į Bridvaišio ežerą.

Visų nuomonės sutapo

Tytuvėnų regioninio parko direktorius Vytautas Stonys sakė, jog šį ūkininką reikėtų bausti visu griežtumu, nes jau seniai su juo įvairių problemų esama. Tytuvėnų seniūnas Romas Čerkauskas teigė, jog tokį ūkininką reikėtų pačioj matomiausioj vietoj prikalti prie gėdos stulpo. Paprasti tytuvėniškiai siūlė kur kas griežtesnių bausmių, apie kurias net baugoka garsiai kalbėti, bet mintis visų viena- toks pilietis nusipelnė pačio griežčiausio pasmerkimo. „Jei jam gardu, tegul mėšlo kaušą nors į sriubą dedasi, bet to, ką mums visiems Dievas davė, tegul nedergia.“ Poilsiautoja Ilona Povilaitienė, išgirdusi apie tokį ūkininko elgesį, jį pavadino pavojingu visuomenei, žmonių nuodytoju: „Juk fekalijomis užterštame vandenyje maudėsi vaikai, manasis dar tik pirmuosius žingsnelius žengiantis. Tai – jau nužmogėjimas.“

Kartu tytuvėniškiai atkreipė dėmesį, jog ežere plaukiojančios fekalijos gan ilgą laiką buvo  mįslė: iš kur jos atsiranda? Akys krypo į „Sedulos“ poilsio zoną, kurią dėl poilsiautojų keliamo triukšmo net atitinkamos tarnybos „šukavo“, bet jokių pažeidimų nerado, o fekalijos  lyg niekur nieko plaukiojo toliau. Tada žmonės padarė savo išvadas: „Pasipirko Račkauskas, ne kitaip…“ Tiesa, kai kurie tytuvėniškiai jau tada pirštu rodė į J. Šivickio ūkį ir siūlė jį kaip reikiant patikrinti, bet to kažkodėl nebuvo padaryta. Jau prieš keliolika metų Vytautas Mačiūnas neabejojo, iš kur į Bridvaišį patenka teršalai, bet jo įtarimai atitinkamų tarnybų kažkodėl nesudomino.

J. Šivickis aplinkosaugininkus tikino, jog fekalijas išvežąs iš duobės kartą per mėnesį. Bet paprašytas parodyti tai įrodančius dokumentus, paslaugos teikimo kvitus, tik tyliai skėstelėjo rankomis. „Jis negali sakyti net kad pats savo transportu išveža, nes negali bet kur išpilti, o  tam skirtoje vietoje gali pilti tik „Kelmės vanduo“,- pastebėjo seniūnas R. Čerkauskas. UAB „Kelmės vanduo“ paslaugų užsakymo žurnale nė vienas iškvietimas pas J. Šivickį taip pat neužregistruotas.

Aplinkosaugininkai pasiliko skaičiuoti gamtai padarytą žalą ir surašyti nurodymų, kuriuos ūkininkas privalės įvykdyti. Nacionalinė mokėjimo agentūra taip pat pažadėjo išnagrinėti šį atvejį ir, jei J. Šivickis nusižengė paramos gavimo taisyklėms, kirsti per kišenę. Pilietiškai nusiteikę ir rimtai supykę tytuvėniškiai pasižadėjo būti neetatiniais kontrolieriais, jog tarnybos savo darbą atliktų iki galo. Na, o mes pasižadame būti viso to metraštininkais.