„Iš čia aš kilęs, čia mano šaknys“, – sako medžio skulptorius Gintaras Slipkus

Diana STUNGURIENĖ

Kražiai, Kražiai, Kražiai – mirgėjo Lietuvos žiniasklaida 2003-aisiais. Tais metais Kražiai šventė 750 metų jubiliejų. Kanadoje leidžiamo savaitraščio „Tėviškės žiburiai“ puslapiuose tuometinė Kražių kultūros centro direktorė Lina Leliukienė rašė: „Šiemet Kražiuose surengtas medžio drožėjų simpoziumas „Kražių kelias“, kuriam vadovavo vienas iškiliausių Lietuvos medžio meistrų prieniškis Algimantas Sakalauskas. Per dešimt prabangių medžio skulptūrų pasiliks kaip dovana miesteliui.“

Startas

Gintaras Slipkus, kaip įprasta, per atostogas atvažiavo į savo senelių ir mamos Birutės Greičiutės-Slipkuvienės tėviškę Kražius. Meistrystė iš medžio jį traukė nuo vaikystės – senelis stalius, jo dirbtuvės visados kvepėjo medžio drožlėmis… Tuomet, 2003-aisiais Medžiokalnyje darbavosi medžio meistrai, Gintaras – smalsus vaikis, juolab jau buvo prisilietęs prie medžio – ne viena dekoratyvinė kaukė jau puošė senelių namo sienas, bet didesnio darbo – skulptūros dar nebuvo ėmęsis.

Meistrai darbavosi jau visą savaitę. Kaip paaiškėjo, vienas drožėjas neatvyko, todėl čia pat riogsiojo „laisvas“ galingas ąžuolas. Žodis po žodžio ir Algimantas Sakalauskas pasiūlė: „Nori, drožk!“ Ir pridūrė: „Nebūsi apnakvyndintas, nebus ir honoraro“. Gintaras negalėjo patikėti, perklausė: „ar rimtai?“ Ir pridūrė, kad nieko nereikia, yra, kur gyventi.

Netikėtai atsivėrusios galimybės jaunuolis „nepraleido“ – kas gi dar jaunuoliams be patirties suteiks tokią galimybę, duos didžiulį, galingą medį, ir dar ąžuolą? Greit susirado kolegą, bendrakursį Dalių Žymantą. Abiem tai buvo nauja pakopa – didelė skulptūra. Neturėjo benzininio pjūklo, nes iki tol tokio poreikio nebuvo, išsiversdavo su kaltu. Greit susisuko, grįžo į Šiaulius, nusipirko pjūklą ir atgal į Kražius pardūmė. Ir tik tada „akyse aptemo“ – medis didžiulis, o patirties jokios. Susiimti už galvų beliko, bet nesustojo, neatsitraukė. Jo eskizas, kuriame buvo moteris su saule rankose, tiko.

Medžio skulptorius Arūnas Sakalauskas „prižiūrėjo“ jaunus drožėjus, padėjo: „prapjovė“ medį ilgais pjūklais, neįkyriai patardamas, pakreipdamas, globojo jaunuolius. Vėliau prisipažino, kad mažai tikėjosi gero rezultato, bet ką gi, nuostoliai tik tokie: ąžuolas virstų malkomis. Gintaras Slipkus prisimena: pjauni, pailsi ir vėl pjauni, stiprus užsidegimas skatino.

Toks buvo startas Kražiuose. Skulptūra, apgyvendinta buvo prie dabartinės Kražių Žygimanto Liauksmino gimnazijos, tapo savotišku mokyklos simboliu. Iki šiolei ten ir stovi. Taip prasidėjo Gintaro Slipkaus, Šiaulių Medelyno mokyklos technologijų mokytojo, medžio skulptoriaus, istorija arba, kaip jis pats sako: „Toks buvo startas.

Viskas išmokstama

Gintaras, Šiauliuose baigęs dailės mokyklą, vėliau įgijęs technologijų arba kaip anksčiau vadindavo, darbų mokytojo specialybę, jau 27-erius metus dirba mokytoju. Darbas su vaikais nenusibosta, dar ir kūrybines idėjas formuoja – vaikai mokosi iš jo, jis iš vaikų. Mokyklą Gintaras baigė tuomet, kai visur Lietuvoje prasidėjo perversmai. Mama siūlė sūnui pasirinkti pelningesnę profesiją, gal automobilių remontą? Gintaras savo kelio neatsisakė – tapo mokytoju, kaip, beje, ir mama. Nors šiais laikais mokytojo profesija labai nužeminta, bet jis nesigaili, jam viskas tinka ir patinka.

Atsivėrusių galimybių Gintaras niekada neatsisako, o likimas vis jas „pakiša“. Prisimena savo diplominį darbą – visi renkasi darbus patys, o juos tris išsikviečia atskirai ir pasiūlo kurti vitražą. Nieko nežinojo, nieko nemokėjo, bet juk viskas išmokstama, filosofiškai teigia skulptorius. Gintaras džiaugiasi, kad buvo pasirinktas jo pasiūlytas motyvas, net spalvos išliko jo pasiūlytos. „Įranga gera: virėm, kepėm, švino garais kvėpavome, o aplink stiklų krūvos; žinias „valgėme“ tiesiog eigoje“. Nuolatinis konsultantas ir pagalbininkas buvo dėstytojas Rimvydas Daužvardis. Įdomi technika, bet darbas reikalauja didelių investicijų, be to galutinis rezultatas brangus, ne visiems prieinamas – vitražas Gintaro „nepatraukė“. Susipažino su technologija ir nuėjo toliau savo keliu. Apie atliktą darbą spaudoje rašė: „Kai kurie studentai yra padarę miestui reikšmingų, ilgalaikės vertės turinčių kūrinių… Savo diplominį darbą apgynė ir trys šiauliečiai – vitražą Elektros tinklų pastate. Vitražo autoriai – diplomantai Linas Liandzbergas, Tomas Savickas ir Gintaras Slipkus. Vitražas 18 kvadratinių metrų. Didingai iškilusi Elektra, šalia jos kyla spalvoto stiklo kaskados. /1997 m. birželio 20 d./.

Medžio skulptūros puošia Kražius

Kražiuose jau ne vienas Gintaro Slipkaus darbas. 2006 m. skverelyje, kur stovėjo senasis kultūros centro pastatas, dabar stovi skulptūra Mindaugui. Stanislovas Bružas, ilgametis Kražių mokyklos direktorius, vėliau Kražių bendruomenės pirmininkas ir istorijos mokytojas Edvardas Dirmeikis pakalbino Gintarą sukurti Mindaugo skulptūrą. Šį darbą jis atliko kartu su bendramoksliu Vygantu Grušu. Skulptūrą dvi savaites drožė prie seniūnijos. „Medis – ne molis, ne vietoj nupjausi, nebeprilipdysi“, – dalinasi patirtimi meistras. – Svarbiausia suvaldyti ir teisingai į rąstą įkomponuoti idėją: proporcijas numatyti, detales išdėstyti. Medis turi šakas ir mediena nevienoda – prie visko reikia prisitaikyti ir stengtis viską išnaudoti. Įrankiai, žinoma, labai padeda, bet sudėtingiausia yra pamatyti, įžvelgti galutinį rezultatą“.

Vardų Gintaras teigia dar „neįsigijo“, nors jau turbūt reikės, nes atsiveria platesnės galimybės dalyvauti pleneruose visoje Lietuvoje. Gintarui jau teko darbuotis Šilalės rajone kaimo turizmo sodyboje; Kvėdarnoje stūkso Šv. Kazimiero skulptūra – Kvėdarnos Šviesuoliams. Prisimena, kad naktimis šaltukas prieš Šv. Velykas paspaudė iki -23, tai rankos stingo. Teko darbuotis ir Žemaitijos nacionaliniame parke. Šiauliuose Medelyno progimnazijoje organizavo plenerą mokytojo kvalifikacijai kelti. Po ilgesnės pertraukos, jau dvejus metus iš eilės skulptorius vėl darbuojasi Kražiuose. 2023 m. Medžiokalnyje buvo įkurdintos naujos skulptūros. Įgyvendindami etnokultūros ir „gyvojo paveldo“ puoselėjimo projektą „Kuriu Kražiams“, 12 dienų medžio drožėjai skaptavo, kapojo, gludino medį. Plenere dalyvavo 3 skulptoriai: Gintaras Slipkus, Rimantas Bagdonas ir Lietuvos tautodailės kūrėjų asociacijos narys Kazys Bimba. Krivis-žynys su pelėda – tokį vaizdinį-skulptūrą padovanojo Medžiokalniui Gintaras Slipkus. 2024 m. Medžiokalnio tankmėje buvo atnaujinti Kryžiai ir pastatyti suoleliai Gintaras darbavosi dviese su Kaziu Bimba.

Protėviai iš Kražių

Nuo gimimo pas senelius Kražiuose vasarojantis Gintaras teigia, kad dar nežinia, kur daugiau laiko praleista – Kražiuose ar Šiauliuose? O ką jau kalbėti apie giliai įleistą į Kražių žemę giminės šaknį!

Mama Birutė Greičiutė-Slipkuvienė domisi savo šeimos ir giminės istorija. Jai padeda iš Kražių kilęs dėdė Mykolas Michelbertas (g. 1939 m. kovo 9 d. Kražiuose) – Lietuvos archeologas, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras. Senos fotografijos ir išlikę dokumentai byloja giminės istoriją. Seniausias žinomas dokumentas teigia, kad Jonas Michelbertas (1790 m.) turėjo Prūsijos pilietybę. Jis buvo Vincento Michelberto protėvis. Vincentas Peterburge buvo caro traukinių vagonų apkalėjas – meistras. Praeitis nutrynė žinias, kaip šeima atsidūrė Peterburge. Vincentas (1864-1915 m.) ir Teodora (1876-1933 m.) Michelbertai Peterburge susilaukė dviejų sūnų – Leonardo ir Petro. Su jais iš Peterburgo į Kražius ir atsikėlė XIX amžiaus pabaigoje, čia susilaukė dar trijų sūnų. Vaclovas yra Gintaro Slipkaus prosenelis iš mamos pusės.

Apsigyveno Vincentas ir Teodora prie Kražantės malūno trobelėje. Deja, ir malūnas, ir trobelė karo metu sudegė. Tačiau išliko fotografija, kurią galima atrasti Algimanto Miškinio knygoje „Lietuvos miestai ir miesteliai“. Šiandienos sodyba – tai Gintaro senelio statytas namas ant šeimos žemės.

Likimas nebuvo gailestingas, anksti pasimirė Vincentas, už penkerių metų Teodora, penki sūnūs turėjo patys išgyventi, prižiūrimi giminaičių. Gerai, kad tėvas juos buvo išmokęs daryti verpimo ratelius, iš šito amato jaunuoliai ir gyveno. Petras ir Antanas dar buvo atidarę kavinukę, bet biznis nelabai sekėsi. Tėvai ir penkeri jų sūnūs ilsisi Kražių kapinėse.

Tokios štai Gintaro šaknys, giliai įleistos Kražiuose. Proprosenelis iš tėvo pusės – Antanas Slipkus, žinomas amatininkas iš Vaiguvos, „apipierijęs“ Vaiguvos bažnyčią; jo palaikai ilsisi Vaiguvos kapinėse.

Tokia šeimos, giminės istorija. Turbūt, neatsitiktinai Gintaras puošia Kražių miestelį savo kūriniais, stiprus kraujo balsas vis kviečia sugrįžti.

Paskutinius kelerius metus Gintaras Slipkus dirba kartu su akmens skulptoriumi Kaziu Bimba. Ir jau šiemet Gintaras užsuko į akmentašių dirbtuves Kelmėje. Vlado Bandzos mielai priimtas išbandė akmens kietumą. Ryte atvažiuoja iš Šiaulių, o vakare sugrįžta namo. Taip visą savaitę. Ką gali žinoti, gal po kelerių metų Gintaras Slipkus – mokytojas, medžio skulptorius – jau dalyvaus akmentašių simpoziume Kelmėje.