Iš medžio šakų gimsta meno stebuklai

Kelmėje, Kooperacijos gatvėje, gyvenantį Mečislovą Ežerskį daugelis kelmiškių ir rajono gyventojų žino dėl jo išdrožtų meniškų lazdų, kurios dar sovietmečio laikais buvo eksponuojamos įvairiose parodose, o prieš šešerius metus jis savo namuose įkūrė ko gero net pasaulyje vienintelį Lazdų muziejų. Tai antrasis mūsų rajone privatus muziejus. Priminsime, kad Pakražančio seniūnijos Grinių kaime Edita ir Kęstutis Mėliniai yra įkūrę Žirklių muziejų. Tuo pačiu verta atkreipti dėmesį į dar vieną momentą. Kiekvienais metais sudaromas Lietuvos kultūros indeksas. Pagal naujausiąjį Kelmės rajonas yra 24 vietoje, iš 60 savivaldybių. Tačiau į kultūros indeksą tėra įtraukiami savivaldybei priklausantys muziejai, o į minėtus du privačius indekso sudarytojai dėmesio nekreipia.

Šių metų liepą M. Ežerskiui sukaks 85-eri. Šiai sukakčiai planuojama ir paroda. Tačiau Mečislovas iš originalių medžių šakų lazdas kurti pradėjo sulaukęs 35-erių.

– Pirmąją lazdą išdrožiau savo mamai. Ji vaikščiojo pasiremdama neišvaizdžia lazdele. Kai pagaminau menišką, mama pasakė: „Oi, sūnau, man padovanojai tokią ponišką lazdą. Namuose vaikščioti ji man per gera, užteks paprastesnės. O su tavąją galėsiu tik į bažnyčią pasiramsčiuodama nueiti“. Pasakiau mamai, kad negailėtų tos lazdos, nes jų ir daugiau išdrožti galiu. Taip ir „užsikabinau“ už tų lazdų. Mano vaikystė prabėgo prie Kražių ir gyvenome vos ne miške. Miškas nuo vaikystės mane traukė, todėl, kol turėjau sveikatos, vaikščiodavau po mišką ir ieškodavau įdomių šakų. Jas parsitempdavau į namus. Daug išmonės įdėti nereikėdavo. Meniškumą toms šakoms suteikdavo pati gamta. Jas tik apdirbdavau ir „įpūsdavau“ gyvybės, t. y. išdroždavau akis. O kai jos atsirasdavo – „gimdavo“ raganaitės, velniukai, varlytės, ožiukai, pelėdos, kiti paukščiai, žalčiukai…., – sakė tautodailininkas.

M. Ežerskio vaikystė buvo sunki. Tėvų gyvenimas rizikingas. Daugiavaikė šeima ne kartą keitė gyvenamąją vietą, norėdama išvengti tremties į Sibirą. Kražiuose Mečislovas baigė septynias klases, nes tais laikais buvo privalomas septynių klasių išsilavinimas. Jau vėliau neakivaizdiniu būdų baigė ir vidurinę mokyklą. Įgijo tekintojo specialybę. Kaip gabus darbininkas buvo siunčiamas kelti kvalifikaciją, todėl įgijo ir giminingų specialybių. Šiauliuose dirbo sprogdintoju, dviračių gamykloje. Po to grįžo į gimtąjį rajoną ir įsidarbino tuometiniame Šilo-Pavėžupio žuvininkystės tarybiniame ūkyje tekintoju. Ten įvyko nelaimė ir patyrė sunkią traumą. Vėliau persikėlė į Kelmę, dirbo Linų fabrike, autotransporto įmonėje. Po traumos Šilo-Pavėžupyje pasinėrė į kūrybos pasaulį. Jau sovietmečiu jo lazdos buvo eksponuojamos ne tik Kelmėje ar jos rajono vietovėse vykusiose parodose ir šventėse, bet jo meniškomis lazdomis grožėjosi kitų Lietuvos vietų gyventojai. Mečislovo lazdos buvo eksponuojamos Rygoje, Maskvoje, tik lazdų drožėjas sako, kad iš parodų ir anais, ir šiais laikais dalis jų nebegrįžta.

Lazdų muziejui skirtas patalpas pradėjo rengti pats, pagelbėjo kelmiškis verslininkas Petras Račkauskas. Prieš dvejus metus Kelmės Rotary klubas kartu su Šiaulių Auksinio rato Rotaract klubo nariais namą apkalė dailylentėmis, nudažė, padarė informacinę iškabą ir t. t. Rotariečiams į pagalbą atėjo UAB Justudija, UAB Lukojus. Dabar muziejuje eksponuojama apie du tūkstančiais lazdų. Dar tūkstantis jų yra saugoma fonde, dalį turi Kelmės krašto muziejus ir t. t. Iš viso Mečislovas yra padaręs 3770 lazdų. Daug lazdų M. Ežerskis padarė, skirtų įvairioms progoms, t. y. gimtadienių, jubiliejų, eilinių sukakčių ar kitų švenčių progoms. Lazdų prireikia ir įvairių renginių organizatoriams. Dažnai į Mečislovą kreipdavosi ir buvęs Kelmės mažojo teatro vadovas Algimantas Armonas, nes lazdų prireikdavo jo statomiems spektakliams.

– Kai vyko santvarkų virsmas, sumaištis buvo ir kultūroj. Parodos tapo retenybė, tačiau tie keleri metai man buvo patys darbingiausi. Per metus sukurdavau po 200 lazdų. Dabar jau jėgos neleidžia po miškus vaikščioti, todėl žaliavos būsimoms lazdoms prikaupiau genėdamas sode esančias obelis, vyšnias. Tad darbo ateičiai turiu per akis. Didesnis rūpestis yra sveikata. Iš viso turiu apie tūkstantį neapdirbtų šakų, – kalba Mečislovas.

Atkurtos Lietuvos laikais M. Ežerskio lazdos buvo daug kur eksponuojamos. Teko dalyvauti Vilniuje, kai tuometinio Kultūros skyriaus iniciatyva buvo atidaryta jo kūrybos paroda. Atidarymo šventėje dainavo žinoma dainininkė Veronika Povilionienė, kiti Lietuvių liaudies dainų atlikėjai, muzikantai. Bet ir vėl po šios parodos Mečislovo sukurtos lazdos iš sostinės į Kelmę nebegrįžo…

Muziejuje M. Ežerskio mėgstamiausia vieta yra prie įėjimo. Nuotraukoje matote Mečislovą stovintį šalia žalčio, pelėdos ir kelmo. Pasak tautodailininko, žaltys simbolizuoja namų saugotoją, pelėda yra išminties simbolis ir pasufleruoja ką kurti, o kelmas susijęs su Kelmės pavadinimo ištakomis.

Muziejų lanko mokiniai, netgi darželinukai, sulaukiama svečių iš Kauno, Vilniaus, kitų Lietuvos miestų.

Mečislovas yra nuolatinis Kelmėje vykstančių Žemaičių tradicinių amatų ir muzikavimo kursų mokytojas. Jo namuose renkasi tie kursų dalyviai, kurie nori išmokti meniškų lazdų kūrimo paslapčių. Šiemet Šiaulių regiono kultūros taryba šiems kursams lėšų neskyrė. Tai tautodailininką nuvylė.

– Visi tik gražiai kalba, kad reikia išsaugoti mūsų tautos tradicijas. Seimas, priėmė Etninės kultūros įstatymą. Kai stojome į Europos Sąjungą, tada girdėjome kalbų, kad Lietuva europiečiams yra pirmiausia įdomi tuo, kad išlaikė savo senąsias tradicijas, ko nepavyko padaryti nė vienai kitai mūsų žemyno tautai. Tačiau tikrovėje taip nėra. Mažai kur dabar išvykstu, bet kur nuvažiuoju, ar per televiziją pamatau, tai svetimomis kalbomis užrašų Lietuvoje daugiau negu sovietmečiu buvo rusiškų. O man svarbiausia, kad būtų Lietuvoje išsaugota kuo daugiau lietuvybės, – atsisveikindamas sakė M. Ežerskis.

S. Maziliausko nuotraukos