„Visada didžiavausi savo tėviške“

Emilija KVIETKUVIENĖ

Tai istoriko, kraštotyrininko, pedagogo, visuomenės veikėjo Edvardo Dirmeikio, kurio gimtadienį balandžio 1 dieną pažymi jo artimieji, žodžiai. „Gimiau melagių dieną, nors, rodos, nesu linkęs meluoti“,– pasijuokdavo mokytojas iš savo gimtadienio. Tokią akimirką pašnekovui nelikdavo nieko kito, kaip priminti, kad sovietų laikais jis, mokytojas, ne vienai kražiškių kartai „melavo“ istorijos faktus. „Tokie laikai buvo“,– nuolankiai tarstelėdavo. Kartais net atsiprašydavo. Sulaukęs devyniasdešimt dvejų E. Dirmeikis praėjusiais metais spalio 7 dieną atgulė Kražių kapinaitėse šalia žmonos Rūtos Petronėlės – ramios, tylios šeimos moters, ilgametės Kražių vaistinės farmacininkės. Mokytoją Edvardą pažinojusių žmonių atmintyje jis išliko kaip darbštus, reiklus, smalsus, kartais net griežtas žmogus. Tačiau bendraudamas negalėjai nepastebėti ypatingo dėmesio pašnekovui, ramumo, neretai ir jautrumo. Su mokytoju teko daug bendrauti, užrašyti jo pasakojimus apie Kražius, mokyklą, jos praeitį, mokytojus. Tokių pokalbių metu atsirado terpė ir asmeninio gyvenimo istorijai.

Edvardas Dirmeikis apie vaikystę

Analizuodamas Kražių kolegijos istoriją, radau informacijos, kad mokiniams vakare buvo galima vaikščioti Kaltinėnų gatve iki „Dirmeikių gyvenvietės“. Reiškia, giminės šaknys Kražiuose senos, galbūt siekia XVIII a. Mama kilusi iš Nemakščių, Raseinių rajono. Ankstyvoje vaikystėje darbštūs tėvai, miestelio siuvėjas ir namų šeimininkė, penkių vaikų – dviejų sūnų ir trijų dukterų – tėvai, paėmę banko paskolą, pasistatė didelį mūrinį namą. Prisimenu mamos nuogąstavimą išleidžiant tėvą į Kražių banką paskolos: „Neimk daug, kaip atiduosim“. Taip įsikūrėme nuosavuose namuose. Atvažiavo iš Raseinių valdininkai ir paprašė antrame namo gale atidaryti mokyklos klases. Pažadėjo ne tik įrengti patalpas, bet ir duoti mamai valytojos darbą. Kitame namo gale „mokytojavo“ tėvas – jis mokė „gizelius“ siuvėjo amato. Sovietų okupacijos pradžioje šeima buvo įbauginta trėmimų. Nors neturėjome ypatingo turto, žemės, naujoji valdžia šnairavo į raudonų plytų mūrinius mūsų namus. „Mus ištrems, kad galėtų nusavinti namus“,– girdėdavome kalbančius namiškius. Dėl baimės būti ištremtiems ilgai slapstėmės. 1948 metų gegužę buvo didžiausias vežimas į Sibirą. Pas tėvą siuvėją užeidavo klientai, kalbėdavo apie trėmimą, kada ir ką veš. Mama turėjo prisidžiovinusi maišą duonos. Tėvas buvo du kartus šaukiamas apklausai. Dėl brolio šaulio. Gyvas vaikystės, paauglystės prisiminimas, kaip prie didelio stalo susėsdavome septyni žmonės pietų. Ant to paties stalo, pasitiesęs juodą audeklą, tėvas siuvo Kražių klebonui sutaną. Pas siuvėją atėjęs klientas neretai vesdavosi jį į parduotuvę išrinkti audinio. Mama rūpinosi gyvuliais, skaniu maistu. Tokia buvo gausios šeimos kasdienybė.

Apie pokarį

Pokario kovos išliko gyvos iki gyvenimo pabaigos. Matau ir šiandien Kražiuose, prie NKVD būstinės, išniekintus partizanų kūnus. Prie pastato susodinti negyvi vyrai, vieno burnoje – cigaretė. Tyčiojosi ir iš mirusių. Tačiau tą patį vakarą kapinėse iškilmingai buvo laidojamas stribas. Klasių kova – baisiausia, ką mačiau. Ne svetimi – lietuvis lietuvį žudė. Tokia padėtimi naudojosi okupantai – rusai. Prisimenu karo pabaigos įvykį: su dviem arkliais iš Vokietijos į Kražius užsuko rusai. Vežimas pilnas visokių drabužių, avalynės, gražiausių kilimų. Mama surado „samagono“, už butelį nupirko kambario dydžio kilimą. Paskui iš mūsų tą kilimą perpirko klebonas, bažnyčioj paklojo prie didžiojo altoriaus. Man batukus nupirko irgi iš jų, nes iki tol į mokyklą ėjau su senelio batais. Sunkūs, bet įdomūs buvo metai. Mano mokslai prasidėjo viename iš trijų mokyklos pastatų, kuris per Antrąjį pasaulinį karą sudegė. Pokario mokykloje bendraklasiai buvo skirtingo amžiaus: vieni klasėje – jau vyrai, kiti dar visai vaikai. Pokariu maišėsi ir žmonės, ir jų likimai. Iš mokytojų geriausiai prisimenu Stanislavą Petrusevičiūtę, pradinių klasių mokytoją, jos darbo metodus – „nesipeckiodavo“, kampe pastovėdavai – praeidavo „mandrumai“. Dešimtoje klasėje trys bendraklasiai buvo nuteisti po dvidešimt penkerius metus kalėjimo už ryšius su partizanais. Paauglystėje įstojau į komjaunimą, labai prašė direktorius: „Nuvažiuoji į rajoną, visose mokyklose yra komjaunimo grupelės, o mūsų mokykloj nėra”,– skundėsi jis. Galutinai draugas Giedrimas įkalbėjo: „Stojam, ramybė bus“. Jis su seserimi ir aš sudarėm grupelę.

Apie veiklą

Istorija domėjausi nuo vaikystės, mokykloje per renginius man visada skirdavo skaityti pranešimus. Tėvas užsisakydavo laikraščių, namuose skaitėme, politikuodavome abu susėdę. Kartą į mokyklą atvažiavo inspektorius, tikrina mokinių žinias, atkreipė dėmesį į mane, sako: „Iš kur jis žino visą politiką?” O aš tik kampe sėdžiu ir tyliu. Kaip tik tas inspektorius paklaus klausimo – aš pakeliu ranką, vėl pakeliu – susidomėjo manim. 1951 metais baigiau vidurinę, trūko mokytojų, mane paskyrė dirbti į Ganyprovos aštuonmetę mokyklą. Po metų paprašiau inspektoriaus, kad perkeltų arčiau Kražių, kad galėčiau gyventi namuose pas tėvus, maitintis, susitikti su draugais. Kurį laiką mokytojavau Linkaučiuose, vėliau iki pensijos dėsčiau istoriją Kražių vidurinėje mokykloje. Įstojau į Šiaulių mokytojų institutą, įgijau nebaigtą aukštąjį išsilavinimą. Po to Vilniaus pedagoginiame institute pradėjo veiklą neakivaizdinis skyrius, buvo patogu, baigiau istorijos studijas. Smagu  studijuoti: išvažiuoji į Vilnių – naujos pažintys, draugai. Mokytojaujant Kražiuose kraštotyriniam darbui paskatino lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas, rašytojas Juozas Petrulis. Jis davė man impulsą. Sovietmečiu į kraštotyrą valdžia žiūrėjo kritiškai. Visi bijojo praeities. Nieko negalėjai išpešti iš žmogaus. Dažniausiai į klausimus atsakydavo „Nieko nežinau.“ Ilgą laiką nieko negalėjai ir iš archyvų gauti. Kontrolė didžiausia. Sunkus darbas buvo. Jeigu ką pavykdavo išpešti, tai tik iš gerų pažįstamų. Svetimi žiūrėjo skersai. Tik po Stalino mirties atšilo žmonių santykiai ir požiūris.

Bėgo ir keitėsi laikas. Su juo išsiplėtė galimybė veikti. Man teko sunki Sąjūdžio pradžia. Reikėjo drąsos. Teko dalyvauti steigiamajame suvažiavime Vilniuje. Įkūriau Sąjūdžio grupę Kražiuose. Ištraukėme iš užkampių paminklus partizanams, pastatėm. Su Kražių jaunimu ąžuoliukus sodinom. Džiaugiuosi, kad prigijo, užaugo.

Apie tėviškę

Kai svetur kas nors paklausdavo, iš kur aš, išdidžiai atsakydavau: „Iš Kražių“. Visada didžiavausi savo tėviške. Kražių kampeliai man visi yra malonūs, išvaikščioti, ypatingai Medžiokalnis. Šitas Vytauto kalnas… Aš prie jo gyvenau septynerius metus. Ateini, būdavo, pamąstai, pasižvalgai, atsisėdęs ant akmenų. Į Pupėnų pusę mėgau žiūrėti. Kražių ežeras koks buvo gražus, kai ištvindavo pavasarį ar rudenį – neatsižiūrėsi! Penkiasdešimt aštuntais metais melioratoriai čia praėjo, kasinėjo, tiesindami Kražantės vandenis.

Sūnus Regimantas apie tėtį

Seneliams nuo tarpukario dabartinėje M. Valančiaus gatvėje priklausė didelis žemės plotas. Ten buvo ir tebėra jų namai. Kolūkio laikais atsirado pretendentas senelių žemėje statytis namus. Artimieji kreipėsi į kolūkio valdybą. Valdybos susirinkime buvo nutarta išduoti leidimą mano tėvams būtent tame plote statytis gyvenamąjį namą. Buvau devintokas, brolis tuomet tarnavo sovietų armijoje.  Dirbome prie statybų patys – daug ir sunkiai. Tėvas buvo labai tvarkingas. Jam visada buvo svarbi namų aplinka. Laisvu laiku mėgo skaityti, buvo aistringas medžiotojas. Kaupė biblioteką, skaitė ir rinko tekstus iš laikraščių, žurnalų. Mokykloje mes, mokytojų vaikai, jautėme didesnį spaudimą gerai mokytis, kultūringai elgtis, buvo ugdomas padidintas atsakomybės už savo veiklą jausmas. Tėtis irgi buvo reiklus. Mane, kaip ir jį, domino visuomenės mokslai. Studijų metais Kauno politechnikos institute buvau ne kartą atleistas nuo visuomenės mokslų užsiėmimų ar egzaminų. Manau tai rodo aukštą tėvo, kaip mokytojo, darbo rezultatą. Namuose visada buvo jaučiama lietuviškumo dvasia. Ir dabar svetainėje tebekabo vyskupo Motiejaus Valančiaus portretas. Toks buvo tėvo noras. Po mirties jis paliko nemažą užrašų, nuotraukų archyvą. Ši medžiaga bus perduota Kražiuose kuriamiems Mokytojų namams, kraštotyros muziejui.