„Jei nesirūpinsime gynyba, kentės švietimas, sveikatos apsauga“,– sako Seimo narys dr. A. Anušauskas
Alvydas GEŠTAUTAS
Jau rašėme, kad Kelmėje lankėsi Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys, istorikas dr. Arvydas Anušauskas. Jis atsakė ir į „Bičiulio“ laikraščio žurnalisto klausimus.
– Esate žinomas istorikas, kelių dešimčių knygų autorius ir bendraautorius, dirbote keliose aukštosiose mokyklose. Kas Jus 2008 m. paskatino balotiruotis į Seimą? Tuo labiau, kad buvo aišku, jog parlamentaro duona bus karti – artėjo gili krizė.
– Išduosiu paslaptį. Kai man buvo šešiolika metų, sudariau dvidešimties metų savo veiklos planą. Ir be kai kurių nukrypimų 2008 m. man beveik viską pavyko įgyvendinti. Po metų reikėjo užbaigti tik dokumentų, susijusių su profesoriaus vardo suteikimu, tvarkymą. Andrius Kubilius (tuometinis konservatorių-krikdemų lyderis – aut. pastaba) subūrė intelektualų grupelę, kuri gerus metus diskutavo, kaip pasiruošti artėjančiai krizei. Žmonės, nejautė jos artėjimo, tačiau buvo akivaizdu – krizė bus. Rinkdavomės „Neringos“ restorane. Tik ne valgyti, o diskutuoti. Tos diskusijos baigėsi kitu žingsniu – reikia eiti į politiką. Visi atsisakė, likau aš vienas. Natūralu, kad bankininkystės asai Nausėda, Kuodis nekeis savo darbo į politiką. Tiesa, ir aš uždirbau daugiau nei Seime. Bet daug dirbau. Dvylika metų buvau Genocido ir rezistencijos centro Tyrimų departamento vadovas, dėsčiau Vilniaus ir Edukologijos universitetuose, Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute, rašiau knygas, scenarijus dokumentiniams filmams. Tad istoriko duonos buvau prisiragavęs, o Seime rašyti knygų niekas nedraudė. Tiesa, vėliau paaiškėjo, kad šiuos darbus suderinti sunku.
– Buvote mokslo žmogus. Kodėl 2008 m., kai Jus išrinko į Seimą, pasirinkote Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetą (NSGK), o ne Švietimo, mokslo ir kultūros? Gal sugundė NSGK pirmininko pareigos?
– Pirmininku tapau vėliausiai. Į šį komitetą pasiprašiau pats. Aš dvidešimt metų tyrinėjau slaptųjų tarnybų istoriją. NSGK tokias tarnybas kuravo. Praktinės patirties neturėjau, bet buvau teoretikas. Be to, dar nebūdamas Seimo narys, buvau paskirtas parlamentinės grupės, tyrusios KGB karininkų rezervo problemą, ekspertu. Dirbau daug, o išvados labai nuvylė. Iš Rygos parvežiau pažymą, kuri liudijo, jog KGB rezervininko statusas prilygsta etatiniam darbuotojui. Tačiau ši pažyma kažkam buvo neparanki, atsidūrė seife ir išvadose neatsispindėjo.
– Girdisi kalbų, kad valdžiai didinant išlaidas krašto apsaugai, kentės socialinė ir sveikatos apsauga, švietimas ir kitos sritys. Patvirtinkite arba paneikite šį nuogąstavimą.
– Jei valstybės gynyba nebus užtikrinta, pirmiausia ir kentės švietimas, sveikatos apsauga ir kitos socialinės sritys. Pirmiausia, valstybė, galinti apginti save, jos piliečius, jų interesus, turi teisę egzistuoti. Jei Lietuva yra NATO narė, ji turi įnešti savo indėlį į kolektyvinį saugumą, o valstybės, suabsoliutinusios dėmesį socialinėms reikmėms, sulaukė liūdno likimo – jų šiandien nebėra pasaulio žemėlapyje. Mes planuojame krašto apsaugai skirti 2 proc. nuo BVP. Estai tam skiria 2,2 proc. nuo BVP. Tačiau jie mus lenkia ekonomine-socialine pažanga. Kodėl estai nekelia problemų dėl savo valstybės gynybos finansavimo? Jų mentalitetas ir mąstymas skiriasi. Mes ant šių dalykų vis klumpame. O kalbančiųjų, kad blogai gyvename, nes daug išleidžiame krašto apsaugai, bus. Jau yra. Skaičiau apie tai Gintauto Palucko (socialdemokratų lyderio – aut. pastaba) interviu. Kita vertus, didžioji mūsų nacionalinio biudžeto dalis – 75 proc. ir yra skiriama socialinei ir sveikatos apsaugai, švietimui, kitoms artimoms sritims bei viešajam saugumui. Be to, šias sritis efektyviau finansuoti rezervų yra. Vėl lyginu Lietuvą ir Estiją. Pastarojoje gyvena perpus mažiau gyventojų, o suaugusiųjų, t. y. mokesčius mokančiųjų, yra net tris kartus mažiau. Mokesčiai abiejose šalyse panašūs. Tiesa, Estijoje gyventojai moka truputį didesnius mokesčius. Bet Estijos biudžetas yra 0,5 mlrd. eurų didesnis už Lietuvos. Kodėl? Jų „šešėlis“ yra mažesnis. Atkovokime mes iš šešėlio milijardą eurų, ir biudžetininkų atlyginimų problema taps žymiai švelnesnė.
Pateiksiu dar vieną pavyzdį. Pagal atliktą tyrimą 60 proc. Lietuvos gyventojų smerkia korupciją. Tačiau, kai mūsiškiai atsako į klausimą, ar jie imtų kyšį, jei kas duotų, vėl 60 proc. atsako teigiamai. Įdomus dalykas, žmonės „šešėlį“ ir smerkia, ir sutinka jame dalyvauti. Tad visos valdžios, kas jose bebus, turės šioje srityje ką veikti. Be to, iš biudžeto skiriamos lėšos įvairioms sritims, statyboms, projektams finansuoti. Bet kyla klausimas, ar visada yra efektyvi išlaidų kontrolė?
– Dabar dažnai girdime komentarus, kad partijos suvienodėjo, neliko programinių skirtumų. Teigiama, kad Lietuvoje kairieji vykdė liberalias reformas, sukūrė laukinį kapitalizmą, o dešinieji, ypač kai premjeras buvo Gediminas Vagnorius, vykdė aktyvią socialinę politiką ir t.t.
– Pirmiausia tarp partijų yra ideologiniai skirtumai. Pavyzdžiui, socialdemokratų ir konservatorių požiūris į krašto apsaugą. Jis kardinaliai priešingas. Arba kitas pavyzdys. Socialdemokratai toleruoja Skardžiaus, Basčio elgesį. Jei taip nutiktų pas konservatorius, tai tokie politikai būtų išmesti iš partijos, išvaryti iš Seimo ir dar pasiųsti toliau. O socialdemokratų elektoratas tokius susikompromitavusius veikėjus į Seimą rinko, renka ir rinks.
Ta proga dar apie vieną tyrimą. Po jo paaiškėjo, kad socialdemokratų ir konservatorių elektorato du trečdalius sudaro vyresnio ir vidutinio amžiaus žmonės. Tačiau konservatorių rinkėjai skaito knygas, naudojasi internetu. Daugelis tokio pat amžiaus socialdemokratų rėmėjų knygos, internetas nedomina, bet jie žiūri televizorių. Gal dėl to mus daugiau remia vyresnio amžiaus mokytojai, inteligentai.
– Sunku pasakyti, kokiose pozicijose yra „darbiečiai“, „tvarkiečiai“, „valstiečiai“? Jų programose trūksta sistemos, jos labiau primena minčių kratinius.
– Sutinku su tokia mintimi. Ir šių partijų rinkėjai panašūs. Jie turi iš esmės vieną – materialinį interesą. Šių partijų elektoratas linkęs gauti, o duoti valstybei kažin, ar pasiruošęs. Bet mūsų visuomenė yra labai skirtinga. Tad minėtos partijos visada pataikys ant joms palankios politinės bangelės ir įvairių valdžių lygmenyje turės savo atstovą. Tokia mūsų politinio gyvenimo tikrovė.
