JORASTOS tikslas – tapti nišine parduotuve

Beveik prieš dešimtmetį Asta ir Jonas Rimkai Lioliuose, Nepriklausomybės gatvėje, atidarė nuosavą parduotuvę. Dabar jos oficialus pavadinimas – mažoji bendrija JORASTA. Pasak šeimininkų, mažame miestelyje, turėdamas tik nedidelę krautuvėlę, neišsiversi. Todėl šeima turi ir kitų veiklų: ūkininkauja, turi autoservisą ir t. t. Tačiau parduotuvė juos labiausiai išgarsino ne tik Kelmės, bet ir aplinkiniuose rajonuose, netgi kai kuriuose didmiesčiuose.

– Mūsų tikslas – tapti nišine parduotuve, kurioje didžiąją asortimento dalį sudarytų ekologiški, netradiciniai maisto produktai, kurių nėra didžiuosiuose prekybos tinkluose. Mes norime klientams pasiūlyti maisto gaminius iš šeimos ūkių, kurie turi pripažinimą Lietuvoje ir Europoje. Nepasiduodame gausios reklamos įtakai, patys pirmiausia ragaujame ir įsitikiname, ar tai skanu ir kokybiška. Nedidelės parduotuvėlės gali išgyventi tik susiradusios savo nišą, t. y. pasiūlyti tokias prekes, kurių nėra kitose parduotuvėse, – sako Asta ir Jonas. – Apskritai Lietuvoje, palyginus su kitomis Europos šalimis, dar nėra susiformavęs toks teigiamas požiūris į nedideles parduotuvėles, kavinukes. Kituose kraštuose jų aibė ir daugelis sėkmingai gyvuoja, turi savo klientus. Kai kurie žmonės kategoriškai įsitikinę, kad prekybos centruose prekės gerokai pigesnės. Tačiau taip nėra. Jei būtų dideli kainų skirtumai, tai būtume seniai nukonkuruoti. Nors objektyvių priežasčių kainų skirtumams galėtume surasti daug. Pavyzdžiui, didžiosios parduotuvės užsako didelius kiekius prekių ir už tai didmenininkams ar gamybininkams moka pigiau. Be to, ir prekių atsivežimas ar jų pristatymas kainuoja.

A. ir J. Rimkų kelias į savarankiškus verslus nebuvo lengvas. Šešerius metus gyveno ir dirbo Londone. Ten užsidirbo lėšų savų veiklų kūrimui Lietuvoje. Tiesa, prieš tai baigė mokslus. Asta studijavo Kauno kolegijoje buhalteriją, o Jonas – kaimo turizmo vadybą.

Parduotuvėje platus sūrių asortimentas: kietieji, desertiniai, pagaminti iš nepasterizuoto pieno. Ypač populiari „Sūrio džiazo“ iš Jurbarko ir „Mercio sūrių“ produkcija iš Kužių. Čia galima nusipirkti riešutinės, česnakinės dešros, taip pat medaus iš šeimų bitynų. Pavyzdžiui, populiarus medus su liofilizuotomis uogomis.

Šakočius tiekia viena šeima, kuri juos kepa pagal 1920 metų receptus. Šie šakočiai būna citrinų, apelsinų, šokolado, avietės skonių. Populiari ir VIČI šaldyta produkcija. Juškų ūkis tiekia raugintą produkciją: kopūstus, morkas, agurkus.

Parduotuvės savininkai klientams siūlo namų ūkiuose pagamintų konservų. Plečia išskirtinio skonio ledų asortimentą.

Šioje parduotuvėje galima rasti produktų pagamintų Mažeikių, Joniškio, Šakių bei kituose rajonuose. Jonas sako, kad Dzūkijos ar Aukštaitijos gilumoje tiekėjų neieško, nes šiuose regionuose gaminami produktai labiau paplitę tik tose vietovėse. Savininkai pirmenybę teikia produkcijai, prie kurios mūsų krašto žmonės pripratę nuo vaikystės.

Parduotuvės lentynose mažėja alkoholinių gėrimų, dabar jie sudaro tik 15 proc. asortimento. Beje, Asta ir Jonas pastebi, kad mažėja ir svaigalų pirkėjų.

Savininkai nesiruošia didinti buities reikmenų, ūkinių prekių asortimento.

Parduotuvės savininkai yra įdarbinę dvi darbuotojas: Eglę ir Ireną. Tiek jos, tiek šeimininkai nėra vien kasininkai, kuriems klientai atsiskaito už prekes. Visą parduotuvės komandą galima pavadinti ir konsultantais. Tam jau reikia žinių apie kiekvieną prekę, nes pirkėjus domina jų sudėtis, gamintojas bei kitos subtilybės.

Pasak Astos, kai kaimuose masiškai uždaromos mokyklos, kultūros namai, bibliotekos, medicinos punktai, parduotuvė tampa ir žmonių susibūrimo vieta. Ir šioje parduotuvėje yra kavos aparatas. Žmonės gurkšnoja kavą, pasišneka.

Pasak parduotuvės šeimininkų, tamsiuoju metų laiku miesteliuose, didesnėse gyvenvietėse per anksti išjungiamas apšvietimas, o rajonų centruose yra atvirkščiai – gatvės apšviestos iki gilios vėlumos ir kažin ar tai pasiteisina. Pavyzdžiui, ta pati JORASTOS parduotuvė dirba iki dvidešimtos valandos, tad žmonių judėjimas dar tokiu laiku yra.

Šiandieniniame versle turi sekti nuolat besikeičiančius teisės aktus, internetinėse platybėse ieškoti įvairių paramos ir kitų programų, o tam laiko neužtenka. Asta ir Jonas sako, jog gerai, kad rajonų centruose yra atskiros tarnybos, kurios specializuojasi vienos ar kitos informacijos kaupimu, apibendrinimu, mokymų organizavimu. A. ir J. Rimkai dėkingi už paramą rengiant įvairius bendrijai reikalingus dokumentus, organizuojant mokymus Kelmės turizmo ir verslo informacijos centro direktorei Vilijai Virbickei, Užimtumo tarnybos Kelmės skyriaus vedėjui Žydrūnui Šapalui.

– O ypač esame dėkingi vietinei bendruomenei už palaikymą ir ištikimybę, – atsisveikinant sakė parduotuvės savininkai.

V. Virbickės nuotrauka