Vasario 2-oji – Perkūnyčia arba Grabnyčios

Prie skulptūros Perkūnui, Medžiokalnis
Diana STUNGURIENĖ
Švenčiama ši diena keturiasdešimt dienų po Kalėdų, dienos simboliu yra tapusi žvakės šviesa. Tą dieną sakoma: nuo Grabnyčių dieną teška, naktį braška; nuo Grabnyčių – kreiva vėžė ir pavaža krypsta; nuo Grabnyčių nebereik šildyt gryčių – vadinasi, prasideda atlydžiai, artėja pavasaris.
Asociacija TAUTOS GYVASTIS ir Vaikų ugdymo centras VEDIKA pakvietė visus – didelius ir mažus kartu švęsti Perkūno dieną ant Medžiokalnio Kražiuose: bus uždegtas šventinis laužas, dainuojama ir šokama; po to Butkiškėje bus suneštinis vegetariškas vaišių stalas ir bičių vaško žvakių gamyba.
***
Perkūno diena – Gamtos šventė, susibūrę draugėn žmonės tarsi persikrauna, atgimsta. Prigimtinės lietuvių religijos skleidėjai Lietuvoje ją švenčia jau apie 20 metų. Perkūno diena švenčiama tarp Kalėdų ir pavasario lygiadienio. Šiuo metu žiema jau įsigalėjusi, gamta nurimusi, sustingusi, ateina laikas galvoti apie naują gyvybę. Žinoma, šiemet sunku kalbėti apie žiemą, kai sniego ir šalčio beveik neturėjome, tačiau metinis Gamtos Ratas sukasi be paliovos. Šiuo laiku, vasario pradžioje saulė pakyla virš horizonto jau tiek, kad į Žemę ji jau siunčia švelniai šildančius spindulius ir žiemos gruodo sukaustyta Žemė vis labiau atkunta. Latviai šią dieną vadina Vėjo Diena. Manoma, kad Perkūno griaunančių galių – vėjų – gali padėti išvengti grabnyčinės arba graudulinės žvakės. Šis žvakių pavadinimas kildinamas nuo lietuviško žodžio „graudulis“, „graudulys“, tai reiškia griausmas, perkūnija. Tikima, kad graudulinės žvakės gali apsaugoti namus nuo žaibų, laukus nuo ledų, o žmogų nuo perkūnijos ir ligų. Graudulinę žvakę uždegdavo ir statydavo ant lango, užslinkus audros debesims ir pradėjus griaudėti Perkūnui. Pradėdami statyti trobą, gabaliuką žvakės paslėpdavo pirmojo vainiko kertėje.
Grabnyčias, Kristaus Paaukojimo arba Pašvęstojo gyvenimo dieną švenčia ir katalikai, šią dieną bažnyčiose šventinamos graudulinėmis ar grabnyčiomis (lenk. gromnica) vadinamos žvakės.
***
Artėjant vasariui, žmonių sandėliukuose iš lėto mažėja rudenį priruoštos maisto atsargos. Po tamsaus ir šalto periodo, kai daugiau laiko praleidžiama namuose, uždaroje patalpoje ir mažiau judama, vyksta savaiminis atotrūkis nuo gamtos. Laikas pagalvoti, kaip sustiprinti sveikatą, kad pavasaris neprišauktų nelauktų ligų. Perkūnas – jėgos, gyvasties, sveikatos globėjas, kuris įsuka visą pasaulį į naują ritmą ir įsikūnija mumyse – „pereina per kūnus“. Perkūno diena švenčiama gamtoje, užkuriamas aukuras, aplink kurį dainuojama, šokama, sakomi palinkėjimai – tai bendruomenės šventė.
Perkūnas vaizduojamas su kirvuku, kuriuo jis įžiebia ugnį ir pasiunčia ją į žemę. Perkūno simbolis – šešialapė žvaigždė, siejama su vandens kristaline gardele arba su snaige, kuri visada yra tik šešiakampė. Šis simbolis yra žinomas visose senovinėse religijose, gelminėse pasaulėžiūrose.
Asociacijos TAUTOS GYVASTIS vadovas Valdas Rutkūnas, kurio iniciatyva Kelmės krašte vyksta gamtos virsmo šventės, rodydamas akmeninį kirvuką, papasakoja ir jo istoriją. Kirvukas rastas ne taip jau toli nuo Medžiokalnio, už Karklėnų šalia didžiulio Spunčio piliakalnio. Prieš daug metų su moksleiviais jis ten keliavo. Autobusu iš Kelmės nuvažiavę į Vašilėnus, pėsčioms pasiekė piliakalnį. Grįžtant užsuko į šalia esančią sodybą pailsėti, atsigerti arbatos. Įsikalbėjo ir sodybos šeimininkai papasakojo, kad vakar ant piliakalnio kasė bulves ir rado tokį daiktą – akmeninį kirvelį. Valdas prisimena, kad jam net akys išsprogo iš nustebimo, negalėjo patikėti akmens amžiaus radiniu, kurį ir gavo dovanų. Nuo tada akmeninis kirvukas tapo Perkūno kirvuku ir lydi Valdą šventėse. Laikydami rankose šį reliktą, atkeliavusį iš senovės protėvių, susirinkusieji prie aukuro palinkėjo vieni kitiems ir lietuvių tautai stiprybės, vienybės, meilės, lengvo, ne taip stipriai sukaustyto gyvastingumo. Aplankė Medžiokalnyje Perkūnui skirtas net dvi skulptūras, globojančias šį kraštą ir visą Lietuvą. O po to visi drauge nuvyko į Butkiškę, kur iš vaško buvo liejamos Perkūno žvakės.
Gintauto Stungurio nuotraukos