Kad užmarštis nenuneštų…

<Bronislava BUCHIENĖ>

Žmogus gyvas tol, kol gyvi prisiminimai apie jį. Banali tiesa, bet gyvenimas ir žmonės ją vis patvirtina. Kaip kad ir tytuvėniškiai bei miestelio svečiai, susirinkę liepos dvidešimt pirmosios popietę į Tytuvėnų Mergelės Marijos, Angelų karalienės bažnyčią paminėti kunigo, poeto, eseisto bei visuomenės veikėjo Ričardo Mikutavičiaus. Tytuvėnų parapija XX amžiaus antros pusės viduryje keliolikai metų buvo tapusi iškilaus dvasininko tarnystės vieta, tad ne tik vietiniai, bet ir kitų parapijų tikintieji iki šiol prisimena kunigo aukotas šv. Mišias, pamokslus bei įvairius su tuometiniu Tytuvėnų klebonu susijusius gyvenimiškus epizodus.

Renginio idėją ilgai brandino ir ruošėsi įgyvendinti Tytuvėnų moterų klubo „Raskila“ narės. Jų vadovė poetė Teresė Rimulaitytė buvo ne tik viena tų, kas bendravo su kunigu Ričardu Mikutavičiumi, domėjosi jo veikla, bet ir aktyviai skatino rašyti ir savo kūrybą viešinti. Kad paminėjimo rengėjų kūrybinė grupė būtų stipresnė, moterys nutarė pasikviesti pagalbon kunigą Rimvydą Adomavičių. Pastarasis, būdamas vaikas, patarnavo bažnyčioje ir betarpiškai pažinojo Tytuvėnų parapijos kleboną.

Paminėjimo popietė prasidėjo šventomis Mišiomis. Jas aukojo Nidos klebonas kun. R. Adomavičius. Į šv. Mišias kunigas Rimvydas kūrybiškai įkomponavo ne tik maldas, giesmes, Švento Rašto skaitymus, trumpą pamokslą su prisiminimais apie čia tarnavusį talentingą dvasininką, bet ir paties Ričardo Mikutavičiaus pamąstymus apie transcendencijos fenomeną, žmogaus akistatą su Amžinybe, Dievo ieškojimus. Baigdamas šv. Mišias kunigas kvietė visus pasimelsti už dar atmintyje esančius, bet jau Amžinybėn iškeliavusius Tytuvėnų parapijos klebonus Pranciškų Bastį, Liudviką Semašką bei Ričardą Mikutavičių, kad jie galėtų, anot jo, džiaugtis Dangaus laime.

Antra paminėjimo dalis – koncertas. Jį vedė svečias iš Nidos. Kunigas Rimvydas Adomavičius įžangoje priminė R. Mikutavičiaus biografiją. Gimė jis Kaune 1935 metų vasario 26 dieną inteligentų šeimoje. Anksti neteko tėvo. Augo apsuptas mamos, močiutės, sesers bei tetos rūpesčio ir meilės. 1953 metais įstojo į Kauno kunigų seminariją. 1958 metais buvo įšventintas į kunigus. Keliavo iš vienos parapijos į kitą, kol iš Seredžiaus gyvenimo kelias pasuko į Tytuvėnus. Tytuvėnų bažnyčioje buvo sienlaikraštis, kuriame galima buvo pamatyti vaikų piešinių, paskaityti Ant. Maceinos minčių. Būtent jame prieš vienas šv. Velykas atsirado nepasirašytas eilėraštis, skirtas Mergelei Marijai. Tik po pusmečio klebonas Ričardas prisipažino esąs to eilėraščio autorius. Anot kunigo Rimvydo, visi kleboną prisimena kaip jautrų žmogų, kupiną šilumos, švelnumo ir supratingumo, mokantį bendrauti ne tik su suaugusiais, bet ir su vaikais.

Koncerto programa buvo labai apgalvota, sklandžiai pereinanti nuo „Raskilos“ moterų atliekamų giesmių, skaitomų posmų, prie R. Adomavičiaus dainuojamų plačiai šalyje ir mažiau žinomų lietuvių kūrėjų dainų ir arijų. Visą koncertą supynė į atminimo juostą subtiliai parinkti paties Ričardo Mikutavičiaus skaitomos poezijos garso įrašai bei Rimvydo autentiški prisiminimai. Paskutinis paminėjimo akordas – visų renginio dalyvių bendrai sugiedota „Lietuva brangi“…

Taip prabėgo pora valandų. Baigiamajame žodyje Rimvydas Adomavičius priminė visus, be ko nebūtų įvykusi ši prasminga popietė. Jis dėkojo Tytuvėnų parapijos klebonui kun. Rimantui Žaromskiui už tai, kad jau nebe pirmą kartą kviečiasi į svečius ir draugiškai užleidžia savo vietą, Teresei Rimulaitytei ir visoms „Raskilos“ moterims, kurios nestinga gražių idėjų ir stengiasi jas įgyvendinti, visiems gausiai susirinkusiems bažnyčioje žiūrovams ir klausytojams. Savo ruožtu raskilietės padėkojo abiems kunigams ir akompaniatoriui už kūrybinio bendradarbiavimo malonumą, įteikė jiems gėlių. Kūrybinei grupei už gražios atminties apie Ričardą Mikutavičių aktyvinimą dėkojo Tytuvėnų seniūnas Romas Čerkauskas, bibliotekininkai Dalia ir Antanas Galbuogiai, jų žodžius plojimais palydėjo žiūrovai.

„Raskila“ po renginio svečius pakvietė pabendrauti prie arbatos. Čia visi įsitikino, kad moterys ne tik skaito poeziją, gieda bei dainuoja, bet yra šaunios ir vaišingos šeimininkės. Iš pokalbių tapo aišku, kad, atlikusios vieną darbą, raskilietės jau žvelgia į ateitį ir planuoja naują veiklą. Turėtų būti įdomu ir originalu. Palinkėkime joms sėkmės ir palaukime…