Kai išeina legendos

Atsisveikinome su žmogumi-legenda, gydytoju, rajono garbės piliečiu Algimantu Petrovu. Kažin, ar rajone buvo žmogus, kuris nebūtų šios netekties apgailėjęs. Ne tik kaip mediko, bet ir kaip trenerio, padaužų tramdytojo. Išskyrus rajono savivaldybės ponus, kurie net atsisveikinimo žodžio prie Amžinybės Vartų neišlemeno, t.y. visai neatvyko. Teisinosi, šarvojimo salėje buvę…

Medikas ištisą parą

Atsimenu, pokalbiui pas Algimantą Petrovą sunkiau patekau nei pas kokį ministrą. Ne todėl, kad jis būtų labai išdidus ar žurnalistų vengtų – jis tiesiog nerasdavo laisvos minutės. Kada prie jo kabineto beateidavau, visuomet būdavo nutįsusi ilgiausia eilė. Na ir kas, kad jau 19 val., o lentelė ant kabineto durų skelbė, kad gydytojas dirba tik iki 17 val. Be to, jo dar laukė ligoniai palatose, kurie nebenustebdavo gydytoją pamatę ir prieš septintą valandą ryto, ar vakare po dvidešimt pirmos. Be to, šiame neramiame amžiuje dėl užsikirtusių „motoriukų” kardiologui netrūko iškvietimų ir  Priėmimo skyriuje.  Galvojau: nors imk ir apsimesk ligoniu, kad su daktaru pasišnekėti galėtum. Tada jis tikrai neatsisakytų ir net iš patalo pakilęs atlėktų. „Bet tada mudu apie širdį ir tešnekėtume”,– niekais vertė mano ketinimus gydytojas. Bet aš norėjau  kalbėti su gydytoju apie sportą, apie jo ilgą ir sunkų tinklininkų trenerio kelią nuo gatvės chuliganiukų surankiojimo iki Lietuvos čempionų pakylos.

Ten, kur tinklinis

Gydytojas pasakojo tinkliniu susidomėjęs dar vaikystėje: „Nuo mažumės buvau labai judrus, jaučiau didelę simpatiją sportui, buvau aistringas sirgalius, nesvarbu, kokia buvo sporto šaka. Tinklinį pradėjau žaisti jau penktoje klasėje, tačiau vasarom jo niekas nežaisdavo, tad vėl nuo ryto iki vakaro vaikiausi futbolo kamuolį. Dešimtoje klasėje net už miesto futbolo rinktinę žaidžiau. Sportas mane užgrūdino, retai sirgdavau, buvau fiziškai stiprus. Tačiau visada didžiausią simpatiją jaučiau tinkliniui“.

Studijų metais Algimantas Petrovas žaidė aukščiausios lygos „Mediko” komandoje, buvo jos kapitonas. Už tai, kai jį, 1976 m. baigusį institutą, „atitrėmė“ į tokį gūdų užkampį kaip Kelmė, kur tinklinio niekas beveik nežinojo, buvo labiau nei liūdna. „O aš labai norėjau žaisti. Todėl negaišuodamas ėmiau „organizuoti” savo išvykimą iš Kelmės. Labai norėjau į Alytų. Ten buvo gera tinklinio komanda. Kiti kriterijai man tuokart nebuvo svarbūs. Bet kai aš su savo ketinimais nuėjau pas vyriausiąjį Kelmės ligoninės gydytoją, šis man sakė: „Gerai, atidirbsi kiek priklauso pagal paskyrimą, trejetą metų ir galėsi važiuoti“.

Auginosi komandą

Tad kas beliko sportuoti trokštančiam jaunam daktarėliui? Aišku, kad ne merdėti trejetą metų, kol atpils paskyrimo laiką. Susipažinęs su buvusiais Kelmės tinklininkais, Algimantas iš karto suprato, kad su tokiais žaidėjais iš savo kiemo neišeisi: „Norint rimtai žaisti, reikėjo užsiauginti komandą. Tad nuėjau į mokyklą, susirinkau vaikus ir pradėjom dirbti. Iš pradžių, suprantama, buvome „uodegoje”, paskui–aštunti… penkti… iki prizininkų iškopėme, o galop ir Lietuvos čempionais tapome”,– į porą šykščių sakinių Algimantas Petrovas bando sutalpinti trijų dešimtmečių kelią. Po keliolikos atkaklaus darbo metų A. Petrovo tinklininkai pateko į LTF „A“ lygą. Treneris, pradėdamas 30-ąjį Kelmės tinklininkų sezoną, suskaičiavo turįs jau 107 čempionatų medalius: 18 aukso, 42 sidabro ir 47 bronzos.

Kaip tada prisiminė gydytojas, pirmoji jo komanda buvo sukurta praktiškai iš vieno kiemo vaikų. O kartu jis tapo ir visų Kelmės padaužų tramdytoju. Niekas šiandien nesuskaičiuos, kiek šis entuziastas į tiesų kelią atvedė šunkeliais pasinešusių paauglių, tačiau dažna motina yra jam dėkinga už savo dorą sūnų. Motinos žinojo: jei jų vaikas pakliuvo į A. Petrovo rankas, tai iš jo jau bus žmogus. Čempionas – ne būtinai, bet doras žmogus – taip. Gydytojas tai aiškino labai paprastai: „Dirbame iki nukritimo. O kai toks nusiplūkęs vakare lovą pasieki, noro šlaistytis gatvėmis nebelieka”. Kartu jis neslėpė, jog dažnam vaikinukui tekdavo ir už tėvą pabūti, kai šie savo paaugliškose problemose susipainiodavo, nes dažnas jų buvo iš nepilnų šeimų ir vyriško patarimo jiems labai reikėjo. Visais atvejais vaikams jis buvo didžiulis autoritetas: aikštėje – reiklus treneris, žavesį keliąs žaidėjas, o už jos ribų – patarėjas bei užtarėjas.

Tik kelmiškiai

Treneris pasakojo, kad jų tinklinio komandoje jau pasikeitė trys kartos – pirmųjų žaidėjų jau anūkai žaidė. Tarp jų buvo ir Lietuvos čempionų, net ne vienkartinių, kaip antai Ramūnas ir Darius Barauskiai ar Saulius Astrauskas. Tik medalius kitose komandose jie susirinko. „Deja, taip jau yra su tuo jaunimu. Tampa puikiais žaidėjais, bet baigia mokyklas ir išskrenda. Ten patenka į kitas geras komandas ir jau žaidžia prieš mus”. O kad jaunimas atgal sugrįžtų, sakė, reikia „masalo”: darbo, uždarbio, būsto. Treneris sakė, jog iš pradžių to pasiekti labai sunku nebuvę, nes rajono vadovai į tai žiūrėję labai palankiai. Pavyko susigrąžinti Pedagoginį universitetą baigusį Darių Barauskį, po ko Sporto mokykloje atsirado tinklinio skyrius, netrukus Kelmė  turėjo ir jaunučius Lietuvos čempionus, iš kurių Mantvydas Šuklys kartu žaidė ir suaugusiųjų komandoje. „Tai yra labai unikalus atvejis, kad keturiolikmetis žaistų suaugusiųjų komandoje kaip lygus. Tad mūsų Mantvydas per vienerius metus tapo du kartus Lietuvos čempionu–jaunučių ir vyrų komandose”,– džiaugėsi.

Treneris džiaugėsi, kad pavyko susigrąžinti į komandą ir Ramūną Barauskį, ir Darių Abromavičių. Ėmė parvažinėti studentai Donatas Parnarauskas ir Mantas Belaglovis. Pavyko prisivilioti Saulių Astrauską, jau žaidusį suomių komandoje…  Treneris akcentavo, kad jo čempionų komanda buvo išimtinai kelmiškių. Net religija tapusio krepšinio komandoje jau juodaodžiai žaidė, o „Antivio” tinklininkai – tik vietiniai. Ir štai tie „vieno kiemo” vaikinai sudaužė šimtatūkstantinių miestų rinktines. To dar iki tol rajonų sporto istorijoje nėra buvę. Dar daugiau – vos ne pusė komandos – iš vienos giminės: kapitonas Ramūnas ir sporto mokyklos tinklinio skyriaus treneris Darius – broliai Barauskiai. Arnoldas Barauskis – jų brolio sūnus, o minėtasis Mantvydas Šuklys – jų sesės sūnus.

Trenerio autoritetas ne vienam vaikinukui buvo lemiamas profesijos pasirinkimo kryžkelėje. „Mano pasirinkimą lėmė Algimantas Petrovas, kurio dėka tinklinis tapo populiarus ne tik Kelmėje, bet ir Lietuvoje. Su tinkliniu aš susiejau ir savo profesinį išsilavinimą, Kūno kultūros akademijoje įsigijau tinklinio trenerio specialybę“,– tuokart sakė Mindaugas Lopetaitis.  Kelmės J.Graičiūno gimnazijos treneris Darius Barauskis prisipažino, jog ir jį, net ne tinklininko sudėjimo paauglį, A.Petrovas prikalbino sportuoti ir iš jo čempioną padarė. „Aš profesiją rinkausi tik Algimantu Petrovu sekdamas. Paskui jis pakvietė mane grįžti į Kelmę ir čia dirbti treneriu“,– sakė Robertas Nekrašas ir t.t.

Atskirai ir daug reikėtų kalbėti ir apie paplūdimio tinklinį, per kurį Algimanto Petrovo ugdytiniai ne tik Lietuvos čempionais tapo, bet ir visoj Europoje tapo žinomi. Beje, dėl to treneris ir savo vešlių plaukų neteko, mat  jis buvo pažadėjęs komandos gerbėjams, kurie ištikimai visur lydėdavo žaidėjus: jei komanda laimės auksą, jis plikai nusikirps.

Algimantas Petrovas už daugiau nei tris ilgus dešimtmečius trenerio darbo, už gatvės vaikų auklėjimą, jų užimtumo organizavimą ir t.t. negavo nė cento. O rajono garbei padarė tiek, kiek nepadaro net būrys tūkstantines algas gaunančių valdininkų. Ir šį triūsą gydytojas vadino savo poilsiu po atsakingos gydytojo darbo dienos. Tiesa, 2011-aisiais jam buvo suteiktas rajono garbės piliečio vardas. Bet tada buvo kita rajono valdžia…