Kaip „Romano su Frau“ autorė švarino biblioteką

Ona JAUTAKIENĖ

Veliuonoje gyvenanti žemaitė Violeta Šoblinskaitė už romaną „Vilkų marti“ 2004 m. gavo Žemaitės literatūrinę premiją. Tuokart Rašytojų sąjungos pirmininko pavaduotoja Birutė Jonuškaitė pavadino jos romaną „gražiausia knyga apie meilę, kurią daug kas turėtų pasiimti į kelionę kaip maldaknygę“.

Bėgo metai. V. Šoblinskaitė Aleksa parašė dar ne vieną poezijos ir prozos knygą, už jas pelnė S. Nėries, G. Petkevičaitės-Bitės, J. Paukštelio premijas… O į Kelmės Žemaitės viešąją biblioteką penktadienio pavakarę atvyko pristatyti savo naujausios – Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos išleistos eilėraščių knygos „Romanas su Frau“.

„Lietuvos moterys, ilgiausiems mėnesiams palikusios savo šeimas ir namus, legaliai ar nelegaliai darbuojasi Vokietijoje. Norėdama savo kailiu patirti, ką šios naujųjų laikų tremtinės išgyvena svetur, 47 dienas praleidau nedideliame Žemutinės Saksonijos miestelyje, slaugydama vienišą senutę. Taip atsirado „Romanas su Frau“,– rašė Violeta, pristatydama skaitytojams savo kūrinį.

124 psl. knygoje Violetos patirti darbo ir gyvenimo svetur nuotykiai, mintys ir emocijos „susiaudė“ į savotišką romano eilėmis audinį. Kaip sakė rašytoja kelmiškiams, iš pradžių rašymas buvo tiesiog bandymas išgyventi, bet greitai paaiškėjo, kad tai – būsima knyga. Didžiąją jos dalį V. Šoblinskaitė Aleksa raiškiai perskaitė. Ne tik raiškiai perskaitė, bet ir suvaidino, į bibliotekos salę atėjusi su skarele, prijuoste ir šepečiu rankose, stropiai „valinėdama“ menamas dulkeles, lyg būtų grįžusi pas savo senąją frau Lotą, kuri gyvena Dasenberge (vardas ir miesto pavadinimas pakeisti, kam paskui turėti problemų su ta Frau, sakė Violeta).

Žaismingas tekstas buvo ir liūdnas iki ašarų, ir juokingas: apie lietuvių inteligenčių, virtusių slaugėmis ir tarnaitėmis viename asmenyje, nužmoginimą ir žeminimą, apie Vokietijoje sutiktus Lotos gimines ir kaimynus, apie Frau daktarą poną Hofmengą, kurį vėliau vykusiai suvaidino poetas Viktoras Gulbinas, atėjęs su skrybėlėta „frau“ Kristina Bačiuliene. Vėliau vakaro vairą į savo rankas čiupusi literatūrologė Kristina smagiai pakamantinėjo Violetą ir apie jos vyrą, rašytoją Gasparą Aleksą, kuris savo naujausią romaną apie kunigą J. Zdebskį „Šventojo Akiplėšos medžioklė“ jau yra pristatęs ir Užvenčio skaitytojams, o šį kartą atliko renginio fotografo vaidmenį, ir apie tolesnius kūrybos planus…

Turėjo ką pasakyti ir kelmiškiai, atėję į renginį su gėlėmis lauktai ir mylimai rašytojai, kantriai laukė jos autografų ir asmeninių pokalbių: paaiškėjo, kad ir Kelmėje gyvena žemaičių nuo Sedos, pažinojusių jos šeimą, tėvą, kalbininką A. Šoblinską, apie kurį Violeta su broliu neseniai parašė knygą… Gražiai į vakarą įsipynė Tytuvėnų vokalinio ansamblio „Raskila“ dainos, visai salei pritariant, ir nuoširdūs bibliotekos direktorės Ritos Grišienės linkėjimai, „sukonkretinti“ ryškiaspalve vazonine gėle, ir daugybė kitų šiltų, nuoširdžių, mielų dalykų, kurių dvasią pajunti, tik atėjęs į tokį renginį…

O rytą čiupau „Romaną su Frau“. Perskaičiau vienu atsikvėpimu ir pagalvojau: gera knyga! Neįprasta, netelpanti į jokius rėmus, ir lengva, ir sunki vienu metu.

Moka stebinti ir žavėti ta Violeta Šoblinskaitė Aleksa! Nesugriuvę tie mūsų Žemaitės premijos laureatai, mums tapę savais, lyg artimiausi giminės…