Kaip tytuvėniškiai tiltą pastatė

Kai lietuviai per tris dienas surinko penkis milijonus „Bayraktarui“, pasaulis, o pirmiausia ukrainiečiai, pavadino mus nerealiais. Stebėjosi, kaip tai įmanoma? Aš, matydama, kaip per keletą dienų tytuvėniškiai pastatė tiltą, manau, kad mums viskas įmanoma.

Senasis sugriuvo

Tytuvėnų kraštas nuo seno žinomas savo pėsčiųjų trasomis, dviračių takais. Vieni jų oficialiai įteisinti, kiti tik pačių žygeivių suminti. Užtenka įeiti į Tytuvėnų šilus, ir matai gausybę takelių, išsišakojančių į visas puses. Vienas takų vedė link Gauštvinio ežero per Gryžuvos upeliuką. Kadaise per šį upeliuką buvo permestas kabantis lieptas beždžiontilčiu vadinamas. Bet laikas padarė savo ir to tiltelio nebeliko: sutrešo, supuvo ir jo likučius nunešė sraunūs Gryžuvos vandenys. Keliaujantiems šiuo maršrutu tiltelio išnykimas nebuvo malonus, nes į antrąjį upelio krantą nusigauti buvo galima tik darant didelį lankstą arba perbrendant. Šiltuoju metų laiku galima ir perbristi, tuo labiau, kad tuomet ir vanduo būna nuslūgęs. Bet pavasarį, vėlų rudenį, net žiemą (nes labai sraunus upeliukas retai užšąla) po ledinį vandenį braidyti – ne itin didelis malonumas.

Visiems jo reikia

Tiltelio poreikis itin išaugo išasfaltavus žvyrkelį iš Tytuvėnų į Šiaulius per Kiaunorius. Tuo keliu dažnai iš Kryžių kalno į Šiluvą traukia piligrimų būriai, vyksta įvairių jaunimo organizacijų eitynės, aplink ežerus buriasi poilsiautojai, veikia mokytojo Aurelijaus Banio vadovaujamas keliautojų klubas. Ir visiems tiltelis labai reikalingas. Kadangi judriu plentu tokios eitynės rizikingos eismo saugumo atžvilgiu, eisenas lydi policijos ekipažai. O būtų tiltas per Gryžuvą, viso to nereikėtų, eisenos laukų, miškų takais pasuktų.

Idėja, kad per Gryžuvą būtinas naujas tiltas, kilo Sandrai Sukackienei, kai ši su svečių būreliu vėl atsitrenkė į garsiai malmantį upelį. Pirmiausiai ji su savo idėja kreipėsi į vieną valdišką instituciją, į kitą… Ir visur jai sakė: jo…jo… tikrai būtų gerai, jeigu būtų… Bet, matot, čia reikės daug pinigų, kurių dabar biudžetuose nenumatyta, reikės projektą paruošti, paskui dar viešieji pirkimai, kurie labai ilgai trunka… Be to, sakė, ten, kur yra takas, žemė yra privati, tai dar turėtų būti derybos su savininku. O gal tas žemės savininkas dar ne vienas? Trumpiau sakant, nesvajokit, to tiltelio nebus.

Reikia? Bus

Tačiau Sukackai – prisiekę žygeiviai. Ir patys nuolat keliauja, ir į save panašių nutrūktgalvių bendraminčių Tytuvėnuose sulaukia, kurie vis į srauniąją Gryžuvą atsitrenkia. Sandra mąstė: turi būti kokia nors išeitis! O kadangi takas eina per privačią valdą, tai pirmiausia reikėtų nuo žemės savininko ir pradėti. Tad ji pirmiausiai kreipėsi į Tytuvėnų krašto bendruomenės pirmininką Vytautą Mačiūną, kuris šiaip jau visus savo krašto žmones puikiai pažįsta. O taip, sakė Vytautas,  tai – šiauliškis verslininkas Rimidas Milašauskas. Ir pažadėjo su žemės savininku pasikalbėti. „Viešieji pirkimai“ įvyko dar tą patį vakarą. Bendruomenės pirmininkas Vytautas ne tik klausimą dėl tako per privačią nuosavybę su savininku išsiaiškino, bet ir dėl tilto statybos sutarė: valdų savininkas Rimidas parūpins metalo konstrukcijas, o Vytautas – būtiną medieną.

Du verslininkai – Rimidas ir Vytautas – sutarė, kad iki vasaros pabaigos, kuomet artėja Šilinių atlaidai ir intensyvėja piligriminiai žygiai, tiltas stovės. Bet… Čia pat paaiškėjo, kad jau gegužės 28-ąją organizuojamas piligriminis žygis „Malonių keliu“ nuo Kiaunorių šv. Juozapo bažnyčios iki Tyvuvėnų Švč. Mergelės Marijos bažnyčios, skirtas artėjančiai Tėvo dienai.

Ir vėl viskas sprendėsi neįtikėtinu greičiu. „Jeigu jau reikia…“,- draugiškai sutarė vyrai. Rimidas „pagreitintu būdu“ parūpino tiltui puikias, nerūdijančias, specialiai apdorotas metalo konstrukcijas. Vytautas, kaip ir buvo žadėjęs, pasirūpino medine tilto dalimi, o taip pat pravalė taką per suvirtusį mišką. Rimidas savo ruoštu nupjovė žolę, kad žygeiviams ne taip šlapia būtų (Milašauskai sodyboje dar tik kuriasi). Tiltą visiems dovanoję vyrai – Rimidas Milašauskas ir Vytautas Mačiūnas – pasirūpino, kad vienuolikos metrų tiltas būtų ilgaamžis, o taip pat kad jo bei takų negalėtų gadinti įžūlūs keturratininkai. Tiltas tokiai technikai per siauras.

Šiuo tiltu pirmieji ir pražygiavo „Malonės kelio“ žygio dalyviai. Tytuvėnų klebonas Evaldas Alūza Rimidui ir Danai Milašauskams įteikė padėką už šią nuostabią dovaną. Tiltelį pašventino, kad visus, kas juo eis, tik sėkmė lydėtų.

Iki graudumo gera. Ach, kad šitokiais tempais suktųsi mūsų valdininkai ir kad jie tokie nesavanaudžiai būtų! Ačiū nuostabiems mūsų verslininkams Vytautui ir Rimidui už šią dovaną.