Kodėl nevertiname savų gamtos paminklų?

Daugelis Kelmės ir jos rajono gyventojų prisimena linksmąjį Darių Štaboką. Ilgametį „Tadujos“ folkloro ansamblio armonikierių, ekskursijų organizatorių, savuoju autobusu mūsų krašto žmones vežusį po Lietuvą bei už jos ribų. Neseniai Darius, dabar jau kelerius metus gyvenantis Bubiuose, paskambino į „Bičiulio“ redakciją ir mums atsiuntė keletą nuotraukų, vaizduojančių trečią pagal dydį Lietuvoje Pakražančio seniūnijoje esantį Kriaučiaus akmenį.

Jis šių eilučių autoriui sakė: „Buvau, esu ir liksiu kelmiškiu. Man rūpi gimtojo krašto reikalai. Neseniai aplankiau Kriaučiaus akmenį ir nustebau apleista jo aplinka. Reikia ne tik ją nušienauti, bet manau, kad reikalingas ir ženklas kelio Kelmė–Kryžkalnis atkarpoje link Jauniškės, kuriame būtų pažymėtas atstumas iki šio akmens. Skersai, išilgai išvažinėjau visą Lietuvą ir pastebėjau, kaip kitos savivaldybės, kuriose yra gerokai mažesnių akmenų nei Kriaučiaus akmuo, sugeba geriau reklamuoti savo gamtos paminklus. Juk didelių pinigų nereikia nuolatinei priežiūrai ir nuorodai pastatyti.“

Sutikime, D. Štabokas teisus. Visuose mūsų rajono strateginiuose dokumentuose turizmas, jo istorijos, kultūros, gamtos paminklų lankymas įrašyti prioritetu. Deja, ne vienas mūsų rajoną galintis reprezentuoti paminklas yra tik sąrašuose, o svečiai iš kitų Lietuvos vietovių ir užsienio apie juos nežino.

Beje, ir mūsų Savivaldybės tarybos narys Algirdas Steponkevičius šią problemą mūsų politikų posėdžiuose jau kėlė ne kartą. Deja, politikams ir visiems kitiems, atsakingiems už mūsų rajono reprezentavimą, visą tai, kaip „žirniai į sienąׅ“…

D. Štaboko nuotraukos