Kražiuose gyvena ir kuria keturių romanų autorė

Kražiuose gyvenanti ir Kražių M. K. Sarbievijaus kultūros centre meno skyriaus vedėja dirbanti Simona Šarauskienė (Simona Šara) ne tik veda ir organizuoja renginius, dainuoja ansamblyje, bet ir parašė jau ketvirtą romaną. Jos knygos aktyviai skaitomos bibliotekos, perkamos knygynuose. Apie tai, kaip gyvena ir kuria Simona, teiravosi Ona Jautakienė.

– Gyvenote ne tik Lietuvoje, bet ir JAV, ten sukūrėte šeimą. Papasakokite apie savo gyvenimo kelią. Gal būtent emigracija pastūmėjo į literatūrą?

– Pati JAV negyvenau, tik teko keletą kartų svečiuotis, tačiau mano vyras daugiau nei pusę savo amžiaus gyveno Amerikoje, daug apie ją man pasakojo. Susipažinome su juo, kai pastarasis buvo grįžęs atostogų į Lietuvą, taip ir užgimė mūsų draugystė, kuri tęsiasi beveik dešimtmetį, sukūrėme šeimą. Būdama vyresnių klasių mokinė/studentė, vasaromis vykdavau darbuotis į Škotiją, Švediją, tad gyvenimas užsienyje ir emigranto duona nėra svetima.

Gimiau visai prieš nepriklausomybę, 1989 metų gruodžio 4 d. Tėveliai juokaudavo, kad buvau paties velnio nešta ir pamesta, netyčiukas. Šeimoje jau augo aštuoneriais metais vyresnė sesuo, kuri tėvelių sprendimu turėjo būti vienintelis vaikas šeimoje, tačiau ne veltui sakoma, kad žmogus planuoja, o Dievulis juokiasi. Tikriausiai taip buvo lemta, kad gimiau būtent šioje šeimoje. Kiek vyresnėlė buvo skrupulinga, tiek aš – pajodžarga. Jei vyresnėlė buvo pavyzdinė mokinė, mamos pagalbininkė, tobulas vaikas, tai aš augau visiška priešingybė: išdykusi iškadų darytoja, neklaužada, nerūpestinga vėjavaikė, bastūnė, svajoklė. Jei sesuo padėdavo mamai ravėti daržus, aš pačiupusi kibirėlį rinkdavau varles, lauko peles, tyrinėdavau gamtą, augmeniją, įsivaizduodavau, kad kalbu su paukšteliais, žirgais, vėju ir gyvenau visiškai kitame pasaulyje, dėl to dažnai gaudavau barti. Kiek save pamenu, visuomet turėjau lakią vaizduotę, tad tėvų ūkyje auginami veršeliai ir paršeliai išklausydavo ilgiausias kuriamas pasakas, istorijas. Tik išmokusi skaityti atradau stebuklingą knygų pasaulį, kai skaitant gali nugyventi tūkstančius skirtingų gyvenimų: čia tu princesė, laukianti princo, čia žmogus, juodvarniu lakstantis, čia jau pikta miško ragana. Tik augant tie stebuklai nebedžiugino, paauglystės laikotarpiu mėgau tikrinti tėvelių kantrybės ribas, ieškojau vietos po saule, atradau tapybą ir dienoraščių rašymą. Vyresnėse klasėse mėginau rašyti romaną, kurį skrebinau į sąsiuvinį šratinuku. Pamenu, parodžius rašinį lietuvių kalbos mokytojai, ji pasiūlė neskubėti, subrandinti kūrinį, tačiau anuomet veiklos keitė veiklas, tad ir rašymas buvo pamirštas. Žinoma, jau studijų metais ėmiau skaityti literatūrą savo malonumui, o atsikėlus gyventi į Kražius vėl pradėjau tapyti. Kertiniu akmeniu postūmiui į literatūrą tapo 2019 metai, kurie mano šeimai buvo ypač sunkūs ir tamsūs. Kai gimtadienio išvakarėse netekau tėvelio, tačiau turėjau būti ramsčiu ne tik mamai, bet ir sesės šeimai, kuri išgyveno ankstesnę tragediją, iš po kojų slydo žemė, negalėjau niekam parodyti savo silpnumo ir išgyvenimo, viskas viduje virė, kunkuliavo, tad po gero pusmečio ugnikalniu išsiveržė žodžiai, kurie sugulė į švarų lapą. Taip gimė pirmasis romanas „Pasakyk Taip“.

– Kaip gimsta Jūsų romanų siužetai? Ar jie kažkiek autobiografiniai? Kodėl pasirinkote būtent meilės romanų žanrą?

– Meilės romanų žanrą pasirinkau neatsitiktinai. Pati esu moteris, kuri tiki meile iš pirmo žvilgsnio, tad ir šis žanras man labiausiai suprantamas, priimtinas. Manau, kad autoriams reikia rašyti tai, kas juos pačius „veža“, o romanų rašymas man tarsi terapija. Tai lengvas, malonus skaitinys, kuris sukelia geras emocijas: kartais ašarą nubrauki, kartais juokiesi iš veikėjų kvailysčių, pergyveni ir skaitydamas mintyse dėlioji savo scenarijų. O jei dar pasakojamoje istorijoje aptinki paslėptą mintį – tiesiog pasaka!

Kalbant apie mano rašomus romanus, tai jie nėra autobiografiniai, bent aš taip manau, nors visi, kas mane pažįsta, teigia kitaip. Atrodo, kuriamos istorijos išgalvotos, veikėjai taip pat, tačiau rašydama mėgstu aprašyti realybėje sutiktus personažus, pakeičiu išvaizdos detales, vardus, tačiau charakteriai lieka realūs. Taip pat aprašau asmeniškai lankytas vietas, kurias noriu perkelti į knygos puslapius, kad skaitytojas skaitydamas knygą regėtų viską mano akimis. Tiek tos autobiografijos.

Siužetai gimsta įvairiai: kartais knyga pati save pasirašo, pvz. plauni indus ir į mintis įšuoliuoja kokia mergina su savo istorija. Meti visus darbus, sėdi prie kompiuterio ir rašai, rašai, rašai. Kitąkart galvoju veikėjus ir tik juos sugalvojus gimsta tolimesnė siužeto linija. Dabar rašomas kūrinys turi gerai apgalvotus veikėjų charakterius, ilgai rinkau informaciją apie tam tikras profesijas, vietas, tad šiuo atveju pirmiausia gimė veikėjai, o jau vėliau į mintis atklydo istorija su visais painiais vingiais.

– Sovietmečiu buvo populiarus posakis, kad knygai sukurti reikia 5 proc. talento ir 95 proc. darbo. Kaip kuriate? Laukiate įkvėpimo ar sėdate prie kompiuterio ir dirbate? Ar rašote kasdien? Darbas M. K. Sarbievijaus kultūros centre išsunkia ir trukdo kūrybai, o gal atvirkščiai – padeda?

– Su šiuo posakiu galėčiau sutikti iš dalies. Žinoma, jei rašai kokį mokslinį veikalą, kur renki informaciją iš pateiktų šaltinių, tada taip, pakanka tų penkių procentų talento ir reikia daugiau techninio darbo, tačiau jei rašai grožinio pobūdžio literatūrą, talento šioje sferoje reikia kur kas daugiau, nei penki procentai. Aš kūryboje labai permaininga: būna, nerašau ištisus mėnesius, tačiau, kai jau sėdu rašyti, galiu rašyti iki paryčių, galiu rašyti kelias dienas iš eilės, ir visas laisvas laikas tada būna skirtas rašymui. Niekada neverčiu savęs rašyti per prievartą, nes dažniausiai tokie bandymai baigiasi fiasko. Galima sakyti, rašau tik tada, kai mano namus aplanko Mūza. Pastebėjau, kad ji pas mane apsilanko tik tada, kai išgyvenu sunkias, liūdnas emocijas. Tada ir rašau išsijuosus, ir vieną kitą paveikslą nutapau.

O apie darbą kultūros srityje galiu kalbėti ir kalbėti. Labai myliu savo darbą, nors kartais būna sunku, išsenki, renginiai ir nuolatinis lėkimas išblaško mintis, tačiau visas susikaupusias emocijas išnaudoju kūrybai, tad galiu sakyti, kad visuomet randu balansą tarp darbo ir asmeninės kūrybos. Taip, darbas Kražių Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus kultūros centre padeda, juk tokia stebuklinga ir magiška vieta, ar galėtų būti kitaip?

– O šeima? Kaip artimieji vertina Jūsų kūrybą? Kas Simona Šara yra namuose – žmona, mama ar ir rašytoja, kuriai kartais nevalia trukdyti?

– Šio klausimo, kas Simona Šara yra namie, vengiu labiausiai. O namie aš būnu visokia, tad tikriausiai namiškiai jau susigyvenę su visomis mano rolėmis. Darbo savaitės dienomis, kai jau grįžtu vakare namo, stengiuosi būti mama ir namų šeimininkė, kuri apkuopia namus, pagamina valgyti. Bet būna dienų, kai gyvenu visiškoje vidinėje tyloje, atsiribojusi nuo viso išorinio pasaulio, socialinių tinklų, neatsakau į gautus pranešimus, einu sau užsisvajojusi, rašau į užrašinę ar tiesiai į kompiuterį, tada jau namie nei grindys plautos, nei valgyt padaryta. Tokiais atvejais dėkoju Dievuliui, kad jis man puikią uošvienę padovanojo, kuri pavalgydina rašytojos apleistą šeimą. Tokiomis dienomis visi supranta, kad geriau manęs nekalbinti ir palikti ramybėje, praeina tas momentas, užverčiu užrašus ir vėl tampu eiline namų šeimininke, žmona. Žinoma, darbe, viešumoje ir namie dėviu skirtingas socialines kaukes: viešumoje būnu judri, linksma, namie – tingi stebėtoja. Dažnai sulaukiu tokių klausimų: „Sima, pas tave auga dvi mergaitės, dideli namai, o tu po renginio dar ir kompotus susidedi, kaip tu suspėji viską?“. Kartais per ašaras, bet spėju. Tad kokia ta Simona Šara namie – chaotiškai darni. Pamėginkite įsivaizduoti kaip šis derinys turėtų atrodyti vizualiai.

– Pakeliui – ketvirtas romanas. Apie ką jis? Kokie Jūsų knygų tiražai, ar yra vertimų į kitas kalbas? Ar galėtumėte išgyventi iš kūrybos?

– Šie metai buvo tikrai geri, galiu pasidžiaugti savimi ir kolegomis, kurie taip pat godžiai skina kūrybinius vaisius. Pavasarį pasirodė trečiasis mano romanas „Vasara, kuri kvepėjo braškėmis“, tad vis dar gyvenu geromis emocijomis ir šia istorija. Taip pat balandžio mėnesį po ilgų vienerių metų darbo Amerikoje išleidau pirmąjį romaną „Pasakyk Taip“ („Say Yes“) anglų kalba. Gal kai kurie sakys, kad visiškai kvaištelėjau, kam to reikia, bet širdis liepė veltis į šią avantiūrą. Dar pernai ėmiau bendrauti su užsienio leidyklomis ir rudenį pasirašiau sutartį su Archway publishing from Simon & Schuster leidykla. Nors užsienio rinkoje esu dalinai savilaidininkė ir visos autorinės teisės į knygą priklauso man, tačiau leidykla atsakinga už knygų prekybą bei visus kitus svarbius reikalus: maketai, dizainai, redagavimas, spauda. Knygos vertimą Lietuvoje patikėjau artimam draugui Nerijui Šarauskui, kuris puikiai susidorojo su nelengva užduotimi ir skatino mane siekti svajonių išsipildymo, kai jau atrodė, kad viskas eina šuniui ant uodegos, o jau vėliau leidyklos priskirtas redaktorius koregavo tekstą pagal Čikagoje priimtas taisykles. Šiandien Say Yes by Simona Shara galima įsigyti tokiose prekybos platformose kaip Amazon, Barnes & Noble ir kt., prekybos vietose užsienyje.

Apie ketvirtą romaną kalbu dar nedrąsiai, nes šią akimirką jis redagavimo stadijoje, kai po rašymo leidus susigulėti mintims yra atiduotas beta skaitytojoms, kurios perskaičiusios išreikš nuomonę apie kūrinį. Jau tik po to, kai gausiu atsaką iš jų, perskaičiusi komentarus atliksiu savo pačios korektūrą, tik tada atiduosiu į leidyklą. Laukia dar ilgas kelias… Istorija bus kiek kitokia, nei rašiau anksčiau, su daugiau trilerio elementų. Pati istorija atspindės stiprios moters kelionę savęs paieškose, pasirinkimo galimybes ir mokėjimą atleisti už praeities skriaudas. Pagrindinė istorijos herojė tikslingai sieks keršto jos šeimą nuskriaudusiems veikėjams, tačiau kartais keršto kaina pasirodo būna per didelė ir tik pasiekus savo supranti, kad visą gyvenimą siekei visai ne to. Aišku, rašoma knyga tikrai bus romanas ir toli nuo savo sėkmingai ariamos vagos nepabėgsiu. Istorijos veiksmas vyks Lietuvoje, daugiausiai Klaipėdoje, tačiau momentais bus galima atpažinti ir Kelmės rajoną. Jį iki šiol sėkmingai aprašiau savo kūriniuose, nors ir neįvardydama, tačiau skaitantys tikrai atpažino vieną ar kitą rajono elementą, vietą, gatvę ar net mestelį, kurio motyvą aprašiau.

Knygų tiražais džiaugiuosi ir šiek tiek savimi didžiuojuosi, kad rašomos knygos – skaitomos. Pirmosios knygos „Pasakyk Taip“ pirmas tiražas ištirpo beveik per nepilnus du mėnesius (1000 egz.), vėliau buvo kartojami dar du papildomi tiražai. Antroji knygos dalis „Viskas arba Nieko“ taip pat buvo kartojama papildomu tiražu. Šiemet pasirodęs romanas perkamas, tik dar neturiu realių skaičių, bet labiausiai sužavėjo iš LATGA parėjusi ataskaita. 2022 metais mano knygos buvo pasiskolintos iš bibliotekos daugiau nei du tūkstančius kartų (2216 kartų), manau, skaičiukai gražūs kaip pradedančiajai autorei. Ar galėčiau išgyventi iš kūrybos? Sakyčiau, ne, nebent nieko kito neveikčiau ir kas mėnesį išleisčiau po knygą. Tada kyla klausimas, ar skaitytojai leistų sau pirkti tiek knygų, nes šiais laikais knygos – prabangos prekė, ir ar būtų kokybiškos knygos, rašomos ir leidžiamos tokia sparta? Sunku atsakyti, tačiau šiuo metu už knygas gaunami autoriniai atlygiai papildo piniginę. Kai hobis pelno atneša, reikia tik džiaugtis, tiesa?

– Kaip įsivaizduojate savo skaitytoją? Kokių atsiliepimų girdite apie savo knygas?

– Mano kūrybą dažniausiai skaito merginos, moterys, tačiau pasitaiko ir vyrų. Dažnai keliauju į bibliotekas, susitinku su skaitytojais. Padiskutuojam, išgeriam arbatos ir visada širdyje taip gera, kai pasako, kad knyga patiko, o joje rasta istorija suvirpino pačių išgyventas nuoskaudas ar patirtus džiaugsmus, taip pat kartais išsako kritikos, bet taip nuoširdžiai, priimi viską vidun ir vėliau pergalvoji, sudėlioji mintis ir susidedi sąrašą pastabų, į ką turėtum atkreipti dėmesį rašant naują kūrinį. Galima sakyti, mano knygas skaito visi, kas neabejingi meilei, kas pasiilgęs romantikos, kam jos šiuo metu apstu ir norisi į vaizduotę įnešti trupinį intrigos. Taip atrodo įsivaizduojamas mano kūrybos skaitytojas.

Kalbant apie atsiliepimus, tai didžiausia kritikė, kurios komentarai patys svarbiausi – mano mama. Ji visuomet išsako viską, ką galvoja, subara, kad palikta klaida, ar pagiria, jei istorija sužavėjo. Taip pat džiaugiuosi skaitytojų išsakytomis pastabomis, pasidalytais džiaugsmais, įžvalgomis, dažnai sulaukiu pranešimų socialiniuose tinkluose, parašo asmeninę žinutę norėdami pabendrauti. Žinoma, pasitaiko ir piktų komentarų, kuriuos, mano nuomone, rašo savo gyvenimu nepatenkinti žmonės. Iš dalies suprantu juos, juk visiems būna dienų lyg tyčia. Įsivaizduokim situaciją: atsikeli ryte ne ta koja, nusitrenki pirštą į lovos kampą, pavėluoji į svarbų susitikimą, viduryje miesto baigiasi degalai, o galiausiai supranti, kad ir piniginė per skubėjimą liko namie… Kol lauki pagalbos, „skrolini“ facebooke ir išmeta čia kažkokios knygos reklamą, dargi romano! Na, diena tau suknista, kodėl nesuknisus jos ir kitam? Parašai kokį piktą komentarą ir – nušvitimas, pagerėjo savijauta! O dar vidinis velniukas džiūgauja, kad va, autorius pergyvens, perskaitęs komentarą, gal net neberašys, tikra drama! Bent taip nusipiešiu tą tipišką piktadarį komentatorių, kur savo vardą slepia slapyvardžiu ir anonimiškai palieka komentarus internetinėse parduotuvėse po knygomis. Panašiai manau būna ir autoriams, bent jau man, kai diena prasta ir sėdu rašyti, tik ne piktus komentarus, o knygą. Išrašai blogas mintis, emocijas ir su džiaugsmu priimi vertingus komentarus, pastabas, kurių dėka tobulėji. Tad nuoširdus ačiū visiems už pastabas ir pagyras, jūs verčiat išlipti iš saugios komforto zonos ir ieškoti naujų vėjų. O reziumuojant sukauptą dar šviežią atsiliepimų apie knygas patirtį, galiu pasakyti, kad kol kas knygos vertinamos tikrai gerai.

– Ar knygai svarbi rašytojo lytis? Kažkada buvo pasišaipoma : et, moterų literatūra, rimti rašytojai tik vyrai. Ir dabar tas seksistinis požiūris kartais prasprūsta į viešąją erdvę. Moteris rašytoja. Kuo ji skiriasi nuo literato vyro? Jai sunkiau ar lengviau prasimušti į literatūros olimpą?

– Į pirmą klausimą atsakysiu paprastai – ne, nesvarbi. Manau tiek vyrai, tiek moterys gali parašyti kokybiško turinio knygas. Nors, žinoma, vis dar jaučiasi senieji stereotipai, ypač meilės romanų žanre, kuris pastaraisiais metais Lietuvoje išgyvena tikrą renesansą. Vis dar kartais tenka išgirsti požiūrį, kad meilės romano negalima vadinti rimta literatūra, kad meilės romano žanro knygos yra mažiau vertesnės nei negrožinės literatūros knygos ir t. t. Bet kas sprendžia, kokio žanro knyga vertingesnė? Skirtingi žmonės skaito skirtingą literatūrą, ir jie pasirenka, kas jiems aktualiausia, tad, manau, visos knygos randa savo skaitytojus, o meilės romanai puikiausiai tinka atsipalaidavimui, atitrūkimui nuo kasdienybės. Ir kas skiria rimtus rašytojus nuo nerimtų? Kad gimiau moterimi, jau negaliu pretenduoti į rimtos rašytojos titulą? Manau, tituluoja ne lytis, o atlikti darbai. Jei žmogui duota rašyti, tai nesvarbu, gimei tu Hardžiu ar Žemaite, rašysi įtaigiai ir tavo knygos bus skaitomos, o titulai – tik prestižo reikalas.

Kuo skiriasi moteris rašytoja nuo literato vyro? Galima, atsakysiu su humoru? Moteris ne tik knygas, bet ir vaikus gimdo, o vyrams lieka tik rašyti ir tyliai pavydėti moterims, kad jos stebuklus ne tik plunksna kuria. Bet čia tik pajuokavimas, atspindintis natūralią prigimtį, o rašant skirtumas jaučiasi pasaulėžiūroje, juk neveltui sakoma, kad moteris iš Veneros, o vyrai iš Marso. Ir mes su vyru, dažnai žvelgdami į vieną tašką, matome tą patį, bet skirtingai, tad skirtingai ir apibūdintume aprašydami matomą vaizdinį. Šiuo atžvilgiu manau moterim sunkiau knygose perteikti vyro poziciją, o vyrams – moterų. O ar moteriai rašytojai sunkiau prasimušti rinkoje? Nemanau. Jei turi potencialo, o leidykla mato, kad iš šio autoriaus gali uždirbti, tai jiems tikrai nesvarbu, vyras tu ar moteris. Jei knyga turės pasisekimą tarp skaitytojų, autoriaus lytis tikrai nenulems jo sėkmės, ir tas duobėtas kelias į literatūros olimpą visiems vienodai pasiekiamas.

– Ačiū už pokalbį ir kūrybinės sėkmės!