„Kultūra yra arba jos nėra“, – teigia Kovo 11-osios akto signataras Stasys Kašauskas

Šį kartą apie lietuvių tautos kelią į 1990 m. Kovo 11-ąją, apie atkurtą Lietuvos Valstybę ir jos gyvavimo aktualijas kalbamės su Nepriklausomybės atkūrimo akto signataru žurnalistu, rašytoju Stasiu KAŠAUSKU. Šis žmogus Atgimimo metais vaidino svarbų vaidmenį mūsų rajono gyvenime. 1989 metais dar okupuotoje Lietuvoje vykusiuose pirmuosiuose demokratiniuose Sovietų sąjungos liaudies deputatų rinkimuose Kelmės rajone S. Kašauskas šią rinkimų kampaniją laimėjo, o 1990 m. laimėjo ir rinkimus į tuomet dar sovietinės Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą (AT) Užvenčio vienmandatėje apygardoje. Joje, rinkimų išvakarėse susidarė ypač komplikuota situacija. Ir pati rinkimų kova buvo labai atkakli. Užvenčio apygardoje pirmiausia kandidatais į Lietuvos parlamentą buvo iškelti savarankiškos Lietuvos kompartijos mūsų rajono pirmasis sekretorius Zenonas Mačernius, o Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio (toliau – Sąjūdžio) Kelmės rajono taryba kandidatu iškėlė mūsų kraštietį aktorių Česlovą Stonį. S. Kašauskas, kurį rinkimuose į Sovietų sąjungos liaudies deputatus rėmė Sąjūdis, kandidatu į AT buvo iškeltas paskutiniu momentu. Be to, likus kelioms dienoms iki rinkimų. „Respublikos“ dienraštyje pasirodė informacija, kad Kelmės rajono sąjūdininkai remia kandidatą, kuris baigęs Minsko KGB mokyklą. Mūsų sąjūdininkams nebebuvo laiko keisti pozicijos ar viešai atsiriboti nuo Č. Stonio. Į antrąjį turą pateko Z. Mačernius ir S. Kašauskas. Tuomet jau Sąjūdis rėmė pastarojo kandidatūrą. Užvenčio apygardoje buvo 44 balsavimo apylinkės (41 mūsų ir 3 Telšių rajonuose). Suskaičiavus balsavimo rezultatus, 43 rinkimų apylinkėse, pirmavo Z. Mačernius, ir tik suskaičiavus rezultatus Varnių rinkiminėje apylinkėje, paaiškėjo, kad deputatu kelių dešimčių balsų persvara laimėjo S. Kašauskas.

– Kodėl taip nutiko, kad Sąjūdis Jūsų nerėmė pirmajame rinkimų ture? – S. Kašausko paklausė „Bičiulio“ žurnalistas.

– Net neplanavau kandidatuoti į Aukščiausiąją Tarybą. Tačiau Žemaičių kultūros draugijos Varnių skyriaus aktyvistai, beje, geri mano bičiuliai, primygtinai prašė kandidatuoti. Neatsilaikiau prieš šį geranorišką spaudimą ir sutikau kandidatuoti. Manau, kad sėkmę abiejuose rinkimuose galėjo lemti 1988 m. išleistos mano knygos: „Tiesos sakymas“ ir „Leisk, Viešpatie, numirti“. Jos ir žurnalisto Vito Tomkaus publicistikos knyga „Tarzanas“ tuo metu buvo vienos labiausiai skaitomiausių. Kolegos V. Tomkaus knygoje žmones sudomino aštrus tekstas, kritikuojantis  tuometinio Sovietų sąjungos kompartijos Lietuvos padalinio antrąjį sekretorių Nikolajų Mitkiną. Jaunesnės kartos žmonėms reikia priminti, kad tuomet visose sovietinėse respublikose antraisiais sekretoriais dirbdavo iš Maskvos atsiųsti prievaizdai, kuriuos žmonės dažnai vadindavo gubernatoriais.

– Aukščiausios Tarybos darbo pradžioje Jūs priklausėte Sąjūdžio deputatų grupei. Daug kam netikėta buvo, kai šalia jau kandidatu į AT pirmininkus pasiūlyto Vytauto Landsbergio, Jūs pasiūlėte kitą kandidatą – iš priešingos stovyklos savarankiškos Lietuvos komunistų partijos pirmąjį sekretorių Algirdą Brazauską. Kodėl taip pasielgėt?

– Smulkesnių detalių nepamenu. Berods, tai buvo geranoriškas susitarimas su kompartijos remtais deputatais. Tuomet Lietuva žengė pirmuosius demokratijos žingsnius ir būtų buvę nenormalu, jei AT pirmininką būtume rinkę iš vieno kandidato. Be to, A. Brazausko populiarumas tuo metu buvo didelis ir nesuteikti galimybės jam kandidatuoti tuomet buvo nesąžininga. Žinoma, aš balsavau už V. Landsbergį, kaip ir kiti Sąjūdžio remti deputatai.

– Jums Kovo 11-osios Signataro statusas buvo suteiktas praėjus keliolikai metų po šio istorinio dokumento priėmimo. Priminkite, kodėl taip nutiko.

– Balsavimas dėl Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo akto buvo vardinis. Užpildžiau balsavimo biuletenį, pasirašiau. Kitą dieną Maskvoje turėjo prasidėti SSRS liaudies deputatų suvažiavimas, kuriame Michailas Gorbačiovas turėjo būti renkamas imperijos prezidentu. AT nutarė, kad reikia į Maskvą siųsti delegatus, turinčius SSRS liaudies deputatų mandatus. Nikolajus Medvedevas, Mindaugas Stakvilevičius ir aš sutikome skristi į Maskvą ir nebespėjome pasirašyti Nepriklausomybės atkūrimo akto originalą. Todėl iš karto ši mūsų trijulė ir neturėjo Kovo 11-osios akto signatarų statuso, kurį vėliau įteisino kažkurios kadencijos Seimas.

Ta proga pastebėsiu, kad mes minėtame suvažiavime nebesėdėjome deputatų krėsluose, o atsisėdome į svečiams skirtas vietas. Suvažiavime N. Medvedevas pasakė kalbą ir pranešė, jog Lietuva nebėra Sovietijos sudėtyje. Man susidarė įspūdis, kad dauguma deputatų nesuprato, apie ką N. Medvedevas kalba ir kas Lietuvoje įvyko…

– Buvusi AT sąjūdininkų vienybė po Kovo 11-osios greitai pradėjo aižėti. Susikūrė frakcijos. Kodėl taip nutiko?

– Pagrindinis Sąjūdžio rinkimų programos tikslas buvo Lietuvos valstybės atkūrimas. Kaip po to bus tvarkomasi, labai detaliai nebuvo išdėstyta. Juk Sąjūdyje buvo įvairių pakraipų žmonių – nuo pažangių komunistų iki jau atsikūrusių tarpukaryje veikusių partijų. Pirmoji ir gausiausia susikūrė Centro frakcija, kuriai priklausiau ir aš, o jai vadovavo Romualdas Ozolas.

Lietuvai per metus reikėjo priimti savus įstatymus, nes nepriklausoma valstybė negalėjo egzistuoti pagal svetimos šalies teisyną. Ypač tada daug dirbo ekonomistai Eduardas Vilkas, Kazimieras Antanavičius, teisininkas Egidijus Jarašiūnas (kilęs iš Kelmės rajono – aut. pastaba), dažnai posėdžiams pirmininkavęs vėliau premjeru tapęs Aleksandras Abišala bei kiti. AT buvo stiprių asmenybių sambūris. Dažnas deputatas vienu ar kitu klausimu turėjo argumentuotą nuomonę, todėl ir diskusijos, ginčai buvo aštrūs. Nesigilinsiu plačiau į pustrečių metų AT veiklą, tik pasakysiu, kad parlamentas įvykdė pagrindinius savo uždavinius. Lietuva tapo nepriklausoma, pripažinta kitų valstybių, atkūrė narystę tarptautinėse organizacijose, o kadenciją baigė Konstitucijos priėmimu kuri galioja iki šiol.

– Kai AT pati nusprendė pasileisti, dalis deputatų kandidatavo 1992 metais rinkimuose į Seimą, tapo jo nariais. Net ir dabar dar yra ne vienas Jūsų kolega, tebesantis politikoje. Kodėl Jūs pasitraukėte iš politikos?

– Nusibodo parlamentinė rutina, pamačiau, kad tai ne mano kelias, jog politikoje daug nešvarumo, nesąžiningumo, savanaudiškumo. Rankų sudėjęs nesėdėjau. Dirbau „Atgimimo“ savaitraščio redaktoriumi, leidau užsieniui anglų kalba pirmą spalvotą žurnalą apie Lietuvą – „Lithuania in the Word“. Vėliau buvau leidyklos „Artloida“ direktoriumi.

– Esate kultūros žmogus. Kaip vertinate šiuolaikinę Lietuvos kultūros situaciją? Daugelis kultūrą vadina našlaite, nes politikai jai neskiria deramo dėmesio, nors kūrybos žmonės visais kritiniais Lietuvos gyvenimo momentais buvo tautos vedliai. Netgi kai Seimo valdančioji koalicija skirstosi ministrų portfelius, dėl Kultūros ministerijos vadovo kyla mažiausiai diskusijų.

– Ne nuo valdžios tai priklauso. Per tris dešimtmečius girdėjome kultūrai skirtų daug skambių šūkių, frazių, tačiau visa tai ir liko tik popieriaus lape arba kompiuteryje. Kultūra yra arba jos nėra. Kultūra, kaip ir mūsų planeta, sukasi nepriklausomai nuo valdžios, be jos ateina ir diena, ir naktis. Mes nepakeisime politikų mąstymo, jis yra toks, koks yra. Kultūros bėdos neatskiriamos nuo kitų mūsų problemų. Lietuvos vaizdas dabar žiaurokai atrodo. Tebesergame vaikiška demokratijos liga. Tikiu, ateis tikros demokratijos diena. Teisingo pasaulio dar niekas nesukūrė ir kažin, ar sukurs. Geras mano draugas, išeivijos lietuvis Bronys Raila taikliai pasakė: „Lietuvi, bulvėmis penimas, atėjo naujas ir kitoks gyvenimas“. Norisi, kad ši Bronio mintis kuo greičiau virstų mūsų gyvenimo tikrove.