Geriau jau tokios dienos nebūčiau sulaukusi…

Nijolė PETROŠIŪTĖ
Vienas šviesios atminties inteligentas, buvęs tremtinys, po to, kai mūsų Nepriklausomybės pradžioje Prezidento rinkimus laimėjo kompartijos palikuonis, su ašarom akyse atsiduso: „Geriau jau šitos dienos nebūčiau sulaukęs…“ Tą patį aš garsiai ištariau per baubiančią šiųmetę Sausio 13-ąją, kuri man 30 metų buvo šventa. O 31-osios geriau būčiau nesulaukusi…
Suvežtiniai
Panašu, kad skaudžiai 31-ąją Sausio 13-ąją išgyveno ir Gamta. Juk nepamiršot, kokie vėjai į naktį pradėjo ūbauti? Ryto metą man paskambino buvusi kolegė ir tarsi juokais pasiteiravo, ar stogas ant mano namo tebesilaiko? Atsakiau: „Tai čia nuo jūsiškio Vilniaus, kai vakar per šventę baubti pradėjot, tai ir iki mūsų atėjo bei sustoti neketina.“ „Pala, pala. Tik nereikia čia vilniečių kaltinti. Ne mes baubėm, ne mes pūtėm, o jūs, kaimiečiai. Atvažiavot chuliganų pakrautais autobusais ir suš… visiems šventę. Ir iš tavo Kelmės, ir iš Šiaulių, ir iš Telšių, ir iš Marijampolės… Daugiausiai tai iš Žemaitijos ir buvo. Tu atsigerk kavos ir nusiraminusi atidžiau įsižiūrėk į įrašus, nuotraukas.“
O kad jį kur bala – matau net iš savo gimtųjų Kražių vieną pučiantį ragą. Matau išdidžiai plakatą laikantį visada aktyvų „Šeimų maršo“ dalyvį nuo Šiaulių, itin rėkiantį už tradicinę šeimą, bet gyvenantį jau su trečia žmona. Matau jo kaimyną, trim vaikam alimentus mokantį tik su teismo antstolių priminimu… Matau labai daug veidų iš Garliavos patvorio… Matau keletą į Seimą ne kartą ėjusių, bet į jį taip ir nepatekusių veikėjų… Kolegė teisi, išties iš visos Lietuvos „suneštinė“ publika… Kolegės paakinta pavaikštau ir po socialinių tinklų platybes – ne tai nebuvo spontaniškas parėkavimas. Dar gerokai iki Naujųjų Metų pradžios socialiniuose tinkluose plito nedviprasmiški raginimai „padaryti tai, ko nepavyko rugpjūtį“, buvo agituojama būti aktyviems ir vykti į Vilnių. Akivaizdu, kad tokia informacija buvo puikiai žinoma ir atitinkamoms tarnyboms, nes jos prieš šventę tvėrė atitvarus, tikrino automobilius. Tik aš, „tūpa žurnalistė“, matyt, taip ir liksiu nesupratusi, kodėl, žinant apie tokias užmačias, reikėjo išduoti leidimą protestui tuo pačiu metu toje pačioje vietoje? Juk Vilnius toks platus, o ir sausis 31 dieną turi…
Aš mačiau
Per šiųmetę Sausio 13-ąją aš jaučiausi daug blogiau nei tuomet tarp tankų. Tuomet buvo metas, kai mes buvome praradę baimę. Tai buvo jausmas, didesnis už mus pačius, kurio nusakyti žodžiais ir po šitiek metų negebu. Daug dienų prieš Kruvinąjį Sekmadienį laikas buvo neramus. Todėl, kai dar gerokai prieš kruvinuosius įvykius susiruošiau vykti į Vilnių, mama atvažiavo su manimi atsisveikinti: „Vaikeli, žiūrėk, kaip pasisuks įvykiai ir, jei turėsi galimybę, bėk iš šalies. Vaikais aš pasirūpinsiu, dėl jų nebijok. Aš žinau, ką geba bolševikai, aš karą jau išgyvenau.“
O Vilniuje viskas atrodė ramu, žmonės, susibūrę prie laužų, dainavo, šoko, anekdotus „skaldė“… Šiandien atsakingai galiu sakyti, kad tiems, kurie liko namuose, prie televizorių, turėjo būti daug baisiau. Prie Parlamento, kitose vietose prie strateginių objektų, prie kurių budėjome, baimės jausmo nebuvo – mūsų buvo daug. Antraip argi tokios minios žmonių būtų susirinkusios, jei būtų kinkos drebėjusios? Labai gerai prisimenu prof. Vytautą Landsbergį, kuris temstant sausio 12-ąjai keletą kartų kreipėsi į minią, ragindamas vaikus ir moteris pasitraukti, sakydamas, kad galimas Parlamento šturmas. O minia skandavo : „Ne!!!“, „Lietuva!!!“, „Landsbergis!!!“. Man labai skaudu girdėti šiandienos „išvartymus“, kad neva V.Landsbergis kvietė žmones plikomis rankomis stoti prieš tankus ir pan. Aš ten buvau. Aš jį girdėjau. Ir už tai sakau, kad tai yra melas.
Tapome bebaimiais
Sausio 12-osios naktį kelmiškiams buvo paskirta budėti prie Lietuvos radijo ir televizijos komiteto, Konarskio gatvėje. Dalis budėjo prie šalimais buvusio Lietuvos telekomo (lyg taip jis vadinosi). Kadangi tą vakarą buvo pakankamai ramu, žmonių čia nebuvo labai daug. Prieš vidurnaktį dar sumažėjo, nes žmonės nuėjo pailsėti. Aš su žurnalistų būreliu išvažiavau pasivažinėti po Vilnių. „Et, visai neįdomu, net tanko gatvėmis nėra pasivaikymui“,– stebėdamasis toms dienoms neįprasta ramybe, pasakė kažkuris mūsiškių. Tad be nuotykių grįžau į budėjimo vietą, prie Lietuvos radijo ir televizijos komiteto. O nuo vidurnakčio vienu ypu prasivėrė pragaro vartai… Pirmiausia tankai iš Šiaurės miestelio nužlegsėjo prie televizijos bokšto, nuo kurio bemat ėmė skrieti kraują stingdančios žinios, o netrukus pasirodė ir prie mūsų objekto. Susikibome rankomis ir ratu apsupome pastatą. O jie prie patrankos vamzdžio esančius prožektorius nukreipia į mus, žlibina ir paskui šauna virš galvų. Šalimais žyra langų stiklai, o per tokius „apšvietimus“ matau neįtikėtiną dalyką – žmonės iš visų pašalių ėmė bėgti prie objekto. Tie, kurie buvo nuėję pailsėti, skubėjo atgalios. Bėgo ne tolyn nuo patrankų, bet… į jas. Ratas aplink saugomą objektą dvigubėjo… trigubėjo. Prieš jį nejaukiai jautėsi jedinstvenikai su savo raudonais raiščiais. Kai šūvio garsas išsisklaidydavo, išgirsdavome patys save skanduojant: „Okupantai… okupantai…“ Man tuomet rodėsi, kad aš laikau Laisvę, kuri panaši į kamuolį, į kūdikį, kurį iš visų jėgų spaudžiu sau prie krūtinės ir nė už ką neatiduosiu: šaudyk, traiškyk, gąsdink, bet aš tau, raudonasis išgama, jo neatiduosiu.
Kelmiškiai nemiegojo
Aš mečiausi į „Telekomą“. Galvojau, jog tokią naktį mano kelmiškiai irgi nemiega, o nutilus televizijai, dėl nežinios išgyvena dėl savo artimųjų, išvykusių ginti Laisvės. Kelinta valanda galėjo būti, nežinau, bet jau gerokai po vidurnakčio. Tad surinkau vietos radijo telefono numerį. Atsiliepė jos redaktorius Kęstutis Lukošius. Vos tik pradėjau jam pasakoti įvykius, jis mane su pirmu sakiniu nutraukė: „Palauk, negaišk laiko, jungiu tiesiai į eterį. Kalbėk visiems.“ Ir aš kalbėjau. Sakiau, kad tarp nukentėjusiųjų kelmiškių nėra. Žinoma, melavau, nes aš to negalėjau žinoti. Tačiau galvojau: bent jau šiąnakt išbūkite ramūs…. Laimei, taip ir buvo.
Aušo Laisvė
Aušo. O kartu į viršų kilo milžiniškos barikados. Jos dygo tiesiog akyse, sulig penkiaaukščiais namais. Žmonės kaip užtvarus palikdavo savo automobilius. Nepamirškim, kokios vertės tai buvo turtas ir kaip sunku buvo gauti paskyrą automobiliui. Materialinės vertybės buvo praradusios savo vertę. Įsimintina liko ir tai, kad tomis dienomis nuolat per garsiakalbius buvo skelbiami adresai, kur žmonės gali užeiti sušilti ar pailsėti. Butai buvo nerakinami ir beveik visada tušti. Tačiau nebuvo nė vienos vagystės!!!
O kitą dieną mes jau išleidome „Kražių aidus“ su vieninteliu straipsnio pavadinimu „Būkit, žmogžudžiai, prakeikti“. Kaip mes taip gebėjome padaryti, net šiandien nelabai įsivaizduoju. Bet padarėme.
Kas mums pasidarė?
Žmonės, kas mums pasidarė, kad net šitokią dieną galime paniekinti? Kad leidžiame sau kaukti, švilpti net teikiant Laisvės premijas? Man labai skaudu, kad mes išsirinkome tik tokį prezidentą, kuris net tuomet, kai baubėjai jam kalbant pritilo, turėjo galimybę (manau, ir pareigą) paprašyti, kad žmonės laikytųsi elementarios pagarbos žuvusiems. Deja… Jis su pačiute netgi liko sėdėti net tuomet, kai buvusieji scenoje atsistojo, reikšdami solidarumą ir pagarbą baubėjų tildomiems kalbėtojams.
Nepriklausau jokiai partijai. Niekada nesiveržiau į jokią valdžią, net į pačias žemiausias jos struktūras. Toli gražu ne visus šiandienos valdžios sprendimus pateisinu ir pritariu jiems. Taip pat žinau, kad nė vienas jų neužgrobė valdžios, visus mes juos išsirinkome patys. Vadinasi, jei jie atrodo mums nevykę, jei nepatinka tai, ką jie daro, yra ir mūsų atsakomybė. Ką išsirinkome, tą ir turime. Bet kuo čia dėta Sausio 13-oji? Baubimas per iškilmingą Laisvės gynėjų dienos minėjimą prilygsta tokiam pat veiksmui per šermenis ar laidotuves. Tai – nužmogėjimas.
Girdėjau baubėjus sakant, kad ne už tokią Lietuvą kovojome. Tie, kurie taip sako, nei kovojo, nei ketino tai daryti. Aš kovojau būtent už tokią. Už Laisvą ir Nepriklausomą. Tokią ją ir turiu. Ir labai teisingai sausio 14-ąją pastebėjo politologė Rima Urbonaitė: gimti ir gyventi Lietuvoje ir būti Lietuvos piliečiu yra visiškai skirtingi dalykai. Piliečiui reikia subręsti. Pilietis jaučia pareigą, atsakomybę, pagarbą. Pilietis nešoka ant žuvusiųjų kaulų. Arba, kaip rašė Sąjūdžio pirmeivis Algirdas Kaušpėdas, paversti tokią dieną antivakserių „balaganu“ yra visiškai neatsakingas ir amoralus dalykas. „Jei prezidentas, besirūpindamas savo populiarumu, veda šalį į pražūtį, tai jau ne politinė kova. Mano galva, tai jau labai panašu į išdavystę ir pats laikas prezidentui susivokti, ką jis daro, kol dar ne vėlu“, – akcentavo A. Kaušpėdas.
Argi galima nesutikti su premjere I.Šimonytė, kad tas švilpimas irgi yra iškovotos Laisvės dalis? Būtumėt pabaubę „prie ruso“…
Šį „Kražių aidų“ numerį kažkaip gebėjome išleisti jau kitą dieną po kruvinojo sekmadienio…
Super straipsnis. Jūs viena geriausių žurnalisčių, kiek esu bendravusi. Puikus straipsnis ir tie kurie pyksta ant tokio straipsnio tikriausiai pyksta dėl to, kad teisybė drasko akis, o už tiesą visad yra pykstama ir koliojama. Super straipsnis!
Gaila, kad Biciulyje tokie ‘zurnalistai’, kurie tauta vadina baubianciais ir t.t.
Kiekviena lazda turi du galus ir kalbėti reikia apie abu, nes jie abu vienodai svarbūs. Taip, gėda visai Lietuvai, gėda, kad iki to dasigyvenome. Visiškai nepateisinama ir visiška trumparegystė – abejose lazdos galuose. Ar to buvo galima tikėtis?, TAIP!!! Per daugiau kaip 10 metų laikotarpį pasimatė Nepriklausomybės šalininkų išskirtinė viršenybė prieš kitus žmones. Visur tik jų tiesa, ir laisvė yra kitokia – jeigu darbais, o ne žodžiais mylintiems Tėvynę, viešai pasakoma, kad esi ne tos komandos žmogus. Sukoncentruota žiniasklaida be jokios atsakomybės dėl smulkmenėlės apdergs, bet kurią partiją arba politiką, valdininką. Savo darbuose, nėra nei kaltų, nei suklydusių, nei paklydusių ir žiniasklaidoje spengianti tyla…. Kaip manote kiek taip gali tęstis? Radikalų visada bus ir jie bus pirmose gretose, jų neskaičiuokime, kiekviename kaime yra keistuolių, bet čia nepasitenkinimas visuotinis. To nematyti, neprognozuoti ir nejausti grėsmės, šiai valdžios daugumai visiškai nebūdinga. Valdžios pasipūtimas, arogancija, visiška nekompetencija, kuri privalo būti matoma, fiksuojama ir stabdoma savų pačių – yra net skatinama! Prisiminkime istorijos pamokas. 1917 m. – Rusija. Revoliucija nušlavė ir ištisos valdžios armijos neliko. Iki šiol sapnuojasi nesibaigiantis košmariškas sapnas. Mokykimės ir to nekartokime. Ieškokime draugų, o ne priešų…draugai čia pat, neatstumkime, kalbėkimės. Ką girdime dabar…. tik atsitvėrimai, pamokymai, pasmerkimai, net žeminimai, raginimai griebtis jėgos struktūrų pagalbos. Žinoma galima, bet gal būtų išmintingiau vadovautis protu ir nebandyti kartoti istorijos klaidų!!!