Kur noksta Alduko sūriai

Prieš trejetą metų fermentinių sūrių gamybą pradėjęs ilgametis Kelmės rajono priešgaisrinės saugos tarnybos Šaukėnų komandos ugniagesys, Kalniškių kaimo ūkininkas Aldas Petrulaitis sako, kad imdamasis pieno perdirbimo net minties neturėjęs, jog dėl sūrių gamybos teks keisti gyvenimo būdą.

– Klysta tie, kurie mano, kad pieno perdirbimas lengvas. Nors produkcijos perdirbimas ūkiui teikia gerų perspektyvų, tačiau darbo labai daug. O kad per savo sumanymą trejus metus neturiu jokio laisvalaikio ir net vienintelio pomėgio – žvejybos – teko atsisakyti, pykti neturiu ant ko. Juk pats to norėjau,– nuoširdžiai prisipažįsta darbštus ūkininkas.

…Gražioje tvarkingoje sodyboje kartu su žmona Oresta, Šaukėnų Vlado Pūtvio-Putvinskio gimnazijos pradinių klasių mokytoja ir jos mama gyvenantis Aldas ir anksčiau netinginiavo. Darbštūs sutuoktiniai laiko gyvulius, paukščius. Šeima turi 9-10 karvių, o joms išlaikyti kasmet apie 25 ha pievų  nušienauti tenka. Nepaisant visų ūkininkavimo rūpesčių, pasitaikius progai Aldas neatsisakydavo padirbėti virtuvėje ir palepinti šeimą paties pagamintu maistu. Nieko stebėtina, kad fermentinius sūrius mėgstantis darbštus vyras ir dviejų suaugusių dukrų tėtis, per televiziją pamatęs, kaip viena užsienietė juos daro savo namuose, ir ryžosi pats tai išbandyti. Pasinaudojęs ūkininkams pieno perdirbimui valstybės skiriama parama, Aldas prieš trejetą metų nusipirko reikalingą įrangą fermentinių sūrių gamybai ir ėmėsi  darbo. Pradžioje sūrius gamino tik savo artimųjų bei pažįstamų ratui ir net minties neturėjo, kad fermentiniai sūriai gali turėti tokią paklausą. Nepraėjo nė metai, kai garsas apie Kalniškių ūkininko gaminamus gardžius sūrius netruko pasiekti ne tik Kelmę, Kuršėnus, Šiaulius, bet ir Vilnių, Ukmergę. Beje, į šį Aukštaitijos rajoną dabar iškeliauja ketvirtadalis visų Aldo sūrių. Ūkininko produkcija jau žinoma ne tik mūsų šalyje. Gražiai įpakuoti internetu užsakyti sūriai pasiekia Anglijoje, Švedijoje, Amerikoje gyvenančius tautiečius. Pasiteiravus, ar pandemija turėjo įtakos sūrių pardavimui, ūkininkas sako, kad per praėjusius metus prekyba ne sumažėjo, o padidėjo. Baigiantis 2020 metams, pieno perdirbėjo brandykloje pirkėjų laukė apie 1 t sunokintų ir pardavimui skirtų fermentinių sūrių, o praėjusių metų gruodžio pradžioje Aldas savo klientams galėjo pasiūlyti nebent šviežių varškės sūrių. Visi fermentiniai sūriai dar neprasidėjus šventėms buvo išparduoti:

– Smagu, kai prekyba sekasi, tačiau ir darbo – žiauriai daug. Vasaros sezono metu sūrius iš 200 l pieno darome beveik kiekvieną dieną. Praleidus vieną dieną, kitą tenka daryti du kartus… Aš net sutikčiau su kuo nors kooperuotis, nes vienam nepaprastai sunku,– prisipažino A. Petrulaitis.

Aldas neslepia, kad, norint pritraukti ir išlaikyti pirkėją sūrių perpildytoje Lietuvos rinkoje, reikia tenkinti visus užsakovų norus ir pageidavimus. Žmonėms reikia ne tik gardžių produktų, bet ir gaminių įvairovės. Sūrių gamintojas sako, kad populiarūs ne tik fermentiniai, bet ir rūkyti varškės sūriai su česnakais, kmynais. Naujausias atradimas – sūris su ožrage, turintis didžiulę paklausą. Pirkėjų pageidavimu Aldas retsykiais padaro ir kefyro su raugu, naminio sviesto. Lyginant su sūriais, pastarojo gamyba ūkininkui nuostolinga, nes ūkininkas neturi pieno seperatoriaus ir geros sviestmušės. Žinant, kad kiekvienas iš šių reikalingų prietaisų kainuoja apie 3 tūkst. eurų, tokia investicija ūkininkui kol kas yra per brangi.

Lietuvoje prasidėjusi kainų „pasiutpolkė“ sūrių gamintojui irgi kelia daugiau rūpesčių. Jei iki verslo pradžios ūkininkas už elektrą per mėnesį vidutiniškai mokėjo 170 eurų, tai pradėjus gaminti didesnį kiekį sūrių elektros tiekėjams susidarė 4 tūkst. eurų skola. Aldas sako, kad vasarą sezono metu per mėnesį sunaudoja apie 2 tūkst. kilovatvalandžių elektros. Brango ir sūrio pakavimui reikalingos medžiagos, be kurių produktai neturėtų geros prekinės išvaizdos. Atsižvelgdamas į visas išlaidas, perdirbėjas buvo priverstas 10 proc. padidinti sūrių kainą.

Kokie ūkininko ateities planai? Vyras sako, kad lengviausia fermentinį sūrį padaryti, o jo nokinimas ir brandinimas trunka mažiausiai mėnesį. Vertindamas savo jėgas, sūrių gamintojas nebegalvoja apie verslo plėtimą, tačiau neatsisako minčių pirkėjui pasiūlyti naujų produktų. Neseniai savo šeimai padaręs labai gardų kastinį, vyras šio produkto ketina pagaminti ir kitiems pirkėjams. Vyras džiaugiasi, kad Vilniuje gyvenanti dukra tėčiui sukūrė „Facebook“ paskyrą pavadintą „Alduko sūriai“. Jame pirkėjai randa visą naujausią informaciją apie ūkininko gaminamus sūrius ir kitus pieno produktus, o panorėję gali jų ir užsisakyti.