Lazda trumpina kelią…

Rita ŠČIGLINSKIENĖ

Liaudies patarlė sako, jog neišsižadėk lazdos, terbos ir turmos ir dar sako, jog verčiau būti be galvos, negu likti be lazdos. Mūsų protėviai, gyvendami miškų apsuptyje, iš namų be lazdos neiškeliaudavo. Simonas Daukantas apie žemaičių girias senovėj rašė, jog visas kraštas viena giria niūksojo, o keleivis keliaudavo vilkų ar meškų nuletentu taku, nes jokio vieškelio ten nebuvo, nuo gaidžio ar šuns balso namus savo tegalėdavo atsekti. Besibraudamas tokiu šunkeliu nežinai ką sutiksi. Todėl sutikus pakeleivį ir atsirado poreikis paspausti vienas kitam ranką, parodyti, jog joje nelaikai akmens ar lazdos, neturi jokių piktų kėslų. Lazda būdavo geriausias palydovas.

Ir dabar seni žmonės sako, jog čėdyk litą mokesčiams, o lazdą – senatvei, ir renkasi šią gyvenimo palydovę kuo gražesnę, įmantresnę.

Kelmėje gyvenantis Mečislovas Ežerskis turi pridrožęs per 3 000 lazdų. 2009 m. Mečislovo Ežerskio lazdos sertifikuotos ir pripažintos tautinio paveldo produktu. Kito tokio lazdų meistro Lietuvoje, greičiausiai, ir nesurasi. Pasak Mečislovo, viskas prasidėjo tada, kai mamai vietoj sulūžusios lazdelės išdrožė naują, mamos „varnike“ vadintą.

– Be miško savęs nebeįsivaizduoju,– sako Mečislovas. – Čia mano ramybė ir gyvenimo džiaugsmas. Esu gimęs pamiškėje, Kaupuose, netoli Kražių. Nuo pat mažens, iš miego tik pakilęs, lėkdavau miškan. Pavasarį paukščiukų pasiklausyti, vasarą uogauti, rudenį grybauti. Nors šeimoje augom visas būrys – dešimt, bet mėgdavau atsiskirti. Buvau septintas vaikas šeimoje. Smalsiai ir su didžiuliu susidomėjimu stebėdavau kaip tėtis, po to jau paaugęs vyresnysis brolis mums medinius arkliukus, karvikes droždavo, kaip iš medžio šakos gimdavo, tarsi gyvas tikras sutvėrimas. Visa tai iki šiol su savimi visur nešiojuosi. Miškas man – gyvas, turintis savo dievus ir dvasias: Miškinį, Samaninį ir, pasak kražiškių, Medeinę. Upeliukuose gyvena undinės, laumės, ežerėliuose – ežeriniai. Visur pilna gyvybės, tik ne kiekvienas tai pastebi, ne kiekvienas tuo tiki. Visa tai galima pamatyti mano lazdose. Ten nieko išgalvoto nerasite, tik tai kas miško duota.

Šiais metais Mečislovas Ežerskis mini 75 metų jubiliejų. Ta proga Kelmės kultūros centre surengta Mečislovo Ežerskio lazdų paroda, kurios atidaryme apsilankė didžiulis būrys žmonių. Parodos atidaryme apsilankęs gamtos mokslų daktaras, etnologas, Lietuvos edukologijos universiteto profesorius, Lietuvos tautinio paveldo gamintojų ir kūrėjų asociacijos prezidentas Libertas Klimka sakė, jog Mečislovo Ežerskio lazdos liudija apie spontanišką pasaulėjautą, mitologinėmis būtybėmis prabylančią iš tolimiausių mūsų protėvių pasaulio pažinimo gelmių. Mečislovo Ežerskio lazdos – unikalios. Lietuvoje nėra antro tokio kūrėjo, sugebančio lazdą paversti meno kūriniu ir neatimti tikrosios jos paskirties ir kiekviena lazda – vienintelė, antros tokios nerasi.

Mečislovas Ežerskis sako, jog lazdą išdrožti galima iš įvairiausio medžio, bet labiausiai tinkamas yra lazdynas, nors pas meistrą rasi ir beržinių, ir ąžuolinių, ir obels, drebulės, ievos, šermukšnio lazdų.

– Nuėjus į mišką, dažniausiai medis pats parodo, ką iš jo padaryti,– sako Mečislovas. – O paskui darbuojuosi su įprastu peiliuku ir švitriniu popieriumi.

– Kam tą lazdą kirsčiau, kad nepasiremčiau,– juokauja Mečislovas ir dar priduria,– lazda su barzda tai kaip dvi seserys.

Mečislovo Ežerskio lazdų paros atidaryme Kelmėje dalyvavusi Kultūros ministerijos regionų kultūros skyriaus vedėja Irena Seliukaitė prisipažino, jog pirmą kartą apsilankiusi pas Mečislovą Ežerskį vieno kambario bute, iki šiol liko priblokšta patirto įspūdžio, kai į tave, iš Mečislovo lazdyno, susminga kelių tūkstančių sutvėrimų akys. Tokio įspūdžio savo kūriniais dar nė vienam kūrėjui nepavyko pakartoti.

– Šis kuklus miško žmogus yra unikumas ne tik Lietuvoje, o jo kūryba suteikia Kelmei išskirtinumą – sakė Irena Seliukaitė.

Sveikindami Mečislovą Ežerskį su gražiu gyvenimo jubiliejumi visi linkėjo stiprios širdies, tvirtos rankos ir taiklios akies.