„Mano gyvenimas – kaip stebuklas“

Ona PETRAVIČIENĖ

Taip savo nueitą kelią apibūdina septynių vaikų mama Michalina Aldona Mikalčienė iš Tytuvėnų, gegužės trečiąją LR Prezidentės D. Grybauskaitės apdovanota medaliu „Už nuopelnus Lietuvai“.

Po apdovanojimo ceremonijos, kurioje dalyvavo ne tik Aldonos vaikai, bet ir Tytuvėnų miesto seniūnas Romas Čerkauskas, daugiavaikė mama liko paviešėti pas Vilniuje gyvenančią dukrą. Su M. A. Mikalčiene Tytuvėnuose, susitikome jau nurimus šventės šurmuliui. Tik kambaryje ant stalo dar tebežydinčios gėlių puokštės daugiavaikei mamai neleido pamiršti neseniai pergyventų malonių akimirkų ir bent trumpam prisiminti prabėgusį gyvenimą.

Obuolys nuo obels…

Gegužės dvidešimtąją aštuoniasdešimt penktąjį gimtadienį švęsianti M. A. Dimskytė-Mikalčienė gimė Tytuvėnų apylinkių seniūnijos Kubilių kaime. Moteris sakė, kad ją, vyriausią iš dukrų, mama norėjo pavadinti Aldona, o tėtis – Michalina. Susiginčiję tėvai kūdikį įregistravo dviem vardais… Bet vėliau artimieji ėmė vadinti ją Aldona.

Mikalčienė sakė, kad iki karo jie neprastai gyvenę. Tėvai turėjo žemės, laikė gyvulius, maisto netrūko, bet ir darbo buvo užtektinai. Vos paaugusius vaikus tėvai įpratino dirbti, o šie, sukūrę savo šeimas, tokią gyvenimo patirtį stengėsi perduoti savo atžaloms. Bet ramų ūkininkų šeimos gyvenimą sudrumstė antrasis pasaulinis karas. Vienoje Dubysos pusėje įsitvirtinus vokiečiams, o kitoje – rusams, Dimskiams nuolat reikėjo bėgti iš namų ir slėptis apkase…

Darbo nebijanti Aldona net nesulaukusi pilnametystės norėjo būti savarankiška, todėl pasiprašė dirbti tuometinės Pagryžuvio sanatorijos valgykloje. Darbas patiko, liko čia ilgesniam laikui. Čia dirbdama, išgyveno tėčio mirtį, o baigdama dvidešimt trečiuosius metus ištekėjo. Trejais metais už Aldoną vyresnis vyras Jonas daugelį metų dirbo traktorininku buvusiame sodininkystės ūkyje.

– Daugiau kaip prieš trejus metus miręs vyras irgi augo daugiavaikėje šeimoje. Iš arčiau pamačiusi uošvių gyvenimą, pastebėjau didelį skirtumą. Priešingai nei pas mano tėvus, ten viena mama stengėsi nudirbti visus ūkio darbus, o vaikai buvo užsiėmę savais rūpesčiais. Gal dėl to ir iš velionio vyro, septynių vaikų tėvo, paramos ne visada sulaukdavau,– prisiminė Aldona.

Kaimo sunkumai ir privalumai

Pagryžuvyje išsinuomoję butą Mikalčiai 1958 m. susilaukė sūnaus Egidijaus, kuris dabar gyvena Kaune. Po dviejų metų gimė dukra Laima, gyvenanti Kuršėnuose, o dirbanti Šiauliuose. 1962 m. Aldona pagimdė antrą dukrą – Daivą. Ji vienintelė iš vaikų liko gyventi arčiausiai mamos – Tytuvėnuose. Nuosavą namą turinti Daiva anksti tapo našle, o norėdama padėti dviem savo vaikams, vienas iš kurių yra gabus studentas, ne vienerius metus važinėja dirbti į Vokietiją.

Du Aldonos sūnūs – 1964 m. gimęs Nerijus ir trejais metais už brolį jaunesnis Svajūnas – gyvena Šiauliuose. Kai visas penketas jau buvo paaugęs, A. Mikalčienė pagimdė dvi dukreles dvynes: Eriką ir Editą. Anksti ištekėjusi ir trijų vaikų susilaukusi Erika dabar su šeima gyvena Norvegijoje. Edita su šeima gyvena Vilniuje, turi nuosavą namą. Čia po Prezidentūroje vykusio apdovanojimo pirmąjį gegužės savaitgalį ir buvo apsistojusi Aldona su gausia palyda. Be 7 dorai išaugintų darbščių vaikų, daugiavaikė mama džiaugiasi 14 vaikaičių ir 5 provaikaičius. Ypač gražiai Aldona atsiliepia apie vaikų antrąsias puses.

Vos tik kalba pasisuka apie vaikų auginimą, moteris trumpam nutyla, o pagalvojus sako:

– Kažin, ar gyvendama mieste, būčiau juos išmokiusi darbštumo ir atsakingumo? Gyvendami kaime, laikėme daug gyvulių. Kartu ravėdavome daržus, veždavome šieną. Kai visus darbus dirbdavome ne po vieną, o drauge, bet koks darbas būdavo lengviau ir greičiau įveikiamas. Ir ne dėl to, kad buvo daugiau rankų, bet ir todėl, jog mažylius visą laiką prieš akis matydavau. Be to, kaime auginti vaikus buvo kur kas saugiau. Tačiau pavojų ir čia netrūkdavo. Pabandžiau kartą ravėdama daržą dvynukes trumpam palikti troboje  vienas, tai tos sumąstė lėlėms drabužius elektriniu lygintuvu lovoje išlyginti. O kai drabužiai nuo lygintuvo užsidegė, elektrinį prietaisą į antklodę susuko. Laimė, kad iš lauko parėjo vyresni vaikai, todėl ir nelikome be pastogės…

Paklausus, kada mamai buvo sunkiausia, Aldona su neslepiamu pykčiu prisiminė sovietinius laikus. Nors namuose turėjo duonkepę, tačiau nebuvo miltų. Vaikams labai trūko drabužių, avalynės. Ne kartą pardavus išaugintus gyvulius traukiniu teko vykti į Sovetską, kur nusipirkdavo reikalingų medžiagų ir siūlų. Radusi minutę laisvo laiko, primegzdavo vaikams reikalingų drabužių, ir šie visur eidavo tvarkingai aprengti, pasipuošę. Ir dukros iš mamos išmoko megzti. A. Mikalčienė sakė, kad norint, jog vaikai nepasuktų klystkeliais, reikia visą laiką duoti jiems veiklos. Mama teigė, kad prie doro berniukų išauklėjimo nemažai prisidėjo ir ilgametis buvusios Tytuvėnų vidurinės mokyklos fizinio lavinimo mokytojas V. Jagminas. Rūpestingas mokytojas įtraukė vaikus į sportą ir neleido nuklysti šunkeliais. Kai Aldonos pasiteiravau, ar tokį didelį būrį vaikų išaugino tik skatindama jų darbinę veiklą, daugiavaikė mama buvo atvira:

– Buvo visko. Visi vaikai iškrečia išdaigų. O už blogus darbus ir rykštę paimti tekdavo…

Kalbėdama apie dabartinių šeimų gyvenimą, A. Mikalčienė stebisi tėvų abejingumu vaikams. Nors dabartinėms mamoms nebetenka naktimis rankomis skalbti krūvos skalbinių, sukti galvos, kuo vaikus aprengti ir pamaitinti, tytuvėniškė neatsistebi, kai per žiniasklaidos priemones išgirsta, jog tėvai vaiko auklėjimui per dieną skiria vos kelias minutes…