Miško viduryje – apartamentai poilsiui ir gėlės

Ramunė Trakimavičiūtė-Abrutienė, gyvenanti Kelmės apylinkių seniūnijos Aukštmiškio vienkiemyje, save vadina smulkia individualia veikla užsiimančia verslininke. Ji pati savo veiklą skiria į dvi dalis, tai „Knygų namas“, kuriame yra žalieji ir baltieji apartamentai bei „Ramunės sodai“, kur šeimininkė puoselėja gėlynus, iš gėlių žiedų komponuoja puokštes ir jas pagal užsakymus, dažniausia pati, pristato klientams.
Ramunė pirmuosius keturiolika gyvenimo metų praleido Druskininkuose, iš kur kilęs jos tėtis. Mamos gimtinė – mūsų rajone, Kukečių seniūnijoje, Burbaičiuose. Šeimos gyvenimas taip susiklostė, kad teko persikelti į mamos gimtinę. Čia Ramunė baigė tuometinę Kelmės 1-ąją vidurinę mokyklą, o paskui studijavo Šiaulių universitete. Pirmiausia baigė rinkodaros vadybos bakalauro, o paskui – turizmo vadybos magistro studijas. Ir vienų, ir kitų žinių verslininkei prireikė ir dabar dar reikia.
Ji dirbo ne vienoje darbovietėje, bet ilgiausiai – Kelmės krašto partnerystės vietos veiklos grupėje (VVG).
– Darbas su popieriais, skaičiais gerokai pabodo. Norėjosi kažko apčiuopiamesnio, t.y. kad pati padaryčiau ir matyčiau rezultatą bei jo naudą kitiems,– taip savo sprendimą gyvenimą ir darbą susieti su savo namais apibūdina R. Trakimavičiūtė-Abrutienė.
Šią vietą Aukštmiškėje netikėtai aptiko Ramunės vyras Liudas. Ramunei pavyko išsiaiškinti, kad tarpukario metais toje vietoje, kur dabar gyvena, miško nebuvo. Čia būta stambaus ūkio, o pagrindiniai pastatai pastatyti dar 1937 m. Sovietmečiu kurį laiką čia buvo įsikūrusi eiguva. Tačiau vėliau šiame vienkiemyje niekas negyveno ir jis nyko. Tad teko nemažai padirbėti patiems, kol buvo galima normaliau įsikurti. Žinoma, viskas ir kainavo.
Dabar Ramunė čia gyvena su sūnumi Marku ir globotiniu Tomu. Abu jie mokosi Kelmės „Kražantės“ progimnazijoje. Sūnus Aleksandras ir dukra Marija įsikūrė Kaune. Aleksandras Vytauto Didžiojo universitete studijuoja anglų ir rusų kalbų pedagogiką ir jau žino, kad pagal sutartį po studijų dirbs Raudondvario gimnazijoje. Jis jau dabar derina studijas ir darbą. Marija studijuoja Kauno kolegijoje ir dirba bibliotekoje.
Kai Ramunė pasuko savarankiškos veiklos keliu, pirmiausia susitelkė į gėlių auginimą. „Ramunės soduose“ žydinčių gėlių netrūksta nuo pavasario iki rudens. Čia skirtingu metų laiku pražysta narcizai, tulpės, bijūnai, jurginai ir kitos mūsų krašto tradicinės gėlės. Tačiau pradžia buvo nelengva. Pavyzdžiui, daug buvo rūpesčių kol „prisijaukino“ įvairių rūšių tulpes, kitas gėles. Kad nustebintų klientą žiedų grožiu, teko gerokai paieškoti selekcininkų platybėse išskirtinesnių rūšių. Kiek ir kokių dabar žydinčių gražuolių pridauginusi savo sodelyje jau pati net nebesuskaičiuoja.
– Pati iš gėlių žiedų darau puokštes pagal gautus užsakymus. Retai kada patys užsakovai atvyksta patys jų pasiimti. Dažniausia pati jiems nuvežu. Paprastai tai darau tada, kai vežu vaikus į mokyklą arba parsivežu iš jos. Jau turiu savo klientų ratą, kurie pas mane ir užsako gėles. Ypač užsakymų netrūksta švenčių dienomis,– pasakoja Ramunė.
Verslininkei kilo mintis, jog šioje civilizacijos mažai paliestoje vietoje galima ir pailsėti, atgauti jėgas. Ramunė surado galimybių ir pernai duris atvėrė poilsiui skirtos patalpos. Jį pavadino „Knygų namu“. Iš karto kilo mintis jį pavadinti „Pelėdų namu“. Tačiau taip pavadintų poilsiui skirtų vietų jau yra ne viena. „Knygų namas“ savo pavadinimą pateisina, nes apartamentų interjere vyrauja knygos. Šioje poilsio vietoje yra dveji apartamentai: žalieji ir baltieji. Vienu metu gali gyventi keturi žmonės. Tačiau ne visada. Pavyzdžiui, jei atvyksta sutuoktinių pora, ji gali nenorėti svetimų žmonių kaimynystės. Bet būna taip, kad tam ir neprieštarauja. Atvyksta ir giminaičių ar draugų šeimos. Tada nėra jokių problemų. Nors Ramunė svečius pradėjo apgyvendinti tik nuo praėjusių metų birželio pradžios, tačiau žinia apie naują ramiam poilsiui skirtą vietą greitai pasklido. Tam pasitarnavo reklama interneto erdvėse. Svečių sulaukiama iš visos Lietuvos. Pirmiausia tai buvo žmonės iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, pastaruoju metu Aukštmiškio vienkiemiu susidomėjo ir šiauliškiai. Atvyksta žmonės ir iš nedidelių miestelių, netgi labiau kaimus primenančių vietovių. Per pirmuosius, tiesa, dar nesibaigusius metus Ramunė jau sulaukė svečių ir iš Ispanijos, Lenkijos, Olandijos, Italijos. Poilsiautojai apartamentus rezervuoja daugiausia nuo paros iki trijų. Kai apsistoja tik vienai nakvynei, dažniausia mėgaujasi ramybe, kai būna kelias dienas, keliauja apžiūrėti kitų mūsų rajono vietovių į Kurtuvėnų regioninį parką ir t.t. Kaip ir kitose apgyvendinimo paslaugas teikiančiuose viešbučiuose, moteliuose, svečių namuose kainos svyruoja. Jei svečiai pasirenka darbo dienas, tuomet para kainuoja 80, jei apsigyvena savaitgaliais ar švenčių dienomis, tuomet moka 120 eurų. Svečiai gali pasinaudoti ofuro vonia, primenančią Lietuvoje populiariuosius kubilus. Ji šildoma malkomis. Atvykusieji gali išsikepti ir šašlykų. Tik mėsą reikia turėti savo.
– Nelengva atsakyti į klausimą, kas geriau: gėlės ir puokštės iš jų žiedų ar apgyvendinimo paslaugos. Tai priklauso nuo sezono, švenčių. Gal teisingiausia būtų, jei pasakyčiau, kad viena veikla papildo kitą,– atsisveikindama sakė R. Trakimavičiūtė-Abrutienė.
R. Trakimavičiūtės-Abrutienės asmeninio archyvo nuotraukos