Nekrutėsi – neturėsi. Gėlių sodas

„Mano gėlių sodo verslas prasidėjo nuo hobio“,– sako Ramunė Abrutienė, gėlių sodą auginanti Kelmės apylinkių seniūnijoje, Aukštmiškio vienkiemyje. – „Nuo senų senovės gėlės žavėjo mus savo unikaliu grožiu ir nepakartojamais kvapais, ne išimtis ir mano šeima, kurioje gėlės visada buvo ir yra mūsų šeimos silpnybė… Senelis iš Padubysio dvaro nešdavo močiutei bijūnus, mama puoselėjo ne vieną gėlių darželį. Gyvenant miško apsuptyje, gamtoje visada norėjosi džiaugtis žiedais, mėgautis gėlių aromatu kuo ilgiau, tad pradėjau gėlių žiedus merkti vazose, merkti jų puokštes. Gaila būdavo skinti žiedus iš darželio, todėl pagalvojusi įsirengiau vieną lysvę, kurioje susodinau skynimui skirtąsias. Nejučia iš dviejų metrų lysvės atsirado 17 a, kuriuose sutūpė daugybė bijūnų, kardelių, tulpių, narcizų, jurginų ir kitų daugiamečių gėlių. Ir taip jau išeina, jog vienas iškasi, o kitas sodini. Pradėjau skintas gėlės pardavinėti. Pradžia buvo labai nedrąsi, nes prisiauginau daug, o parduoti nemoku. Bet vienu metu pražydus tūkstančiui kardelių, įsidrąsinusi pradėjau siūlyti ir juos visus nupirko. Mano gėlių sodui ketveri metai, vis daugiau žmonių sužino apie sodą, darausi žinomesnė ir mano puoselėjamos augintinės vis dažniau puokštėmis iškeliauja įvairiausių švenčių proga. Daugelis mano, kad lietuvių tradicija puoštis gėlėmis, rūtų darželiais skaičiuoja daugelį šimtmečių. Tačiau gamtininkai ir etnologai sako, darželiai atsirado tik po baudžiavos panaikinimo, nes protėviai baudžiavos laiku tiesiog neturėjo laiko gyvenamosios aplinkos gražinimui. Iš tolimų svetimų kraštų augalai į Lietuvą pakliūdavo per dvarus ir vienuolynus. Vienuolynai galėjo pasigirti augalų įvairove, nes už jų sodinimą ir priežiūrą būdavo atsakingi sodus prižiūrintys vienuoliai. Gėlių sodas mane privedė prie svečių namų idėjos, kuri jau tapo realybe. Dvidešimt metų gyvenu miško apsuptyje, sulaukdavau nemažai svečių, kurie džiaugdavosi ramybe, džiaugdavosi sodo žiedais, džiaugdavosi daugybe paukščių, kurie suskrenda, tarsi iš visos apylinkės. Nepaprastai gera juos stebėti, jų klausytis. Dabar jau galiu pakviesti ir svečių, galiu pasiūlyti jiems nakvynę. Du dviviečiai apartamentai su virtuvėlėmis, terasa kviečia ramiam poilsiui miške, kuriame daugybė takų, kviečia mėgautis gėlių sodu“.

„Mano gėlių sodo verslas prasidėjo nuo hobio“,– sako Ramunė Abrutienė, gėlių sodą auginanti Kelmės apylinkių seniūnijoje, Aukštmiškio vienkiemyje. – „Nuo senų senovės gėlės žavėjo mus savo unikaliu grožiu ir nepakartojamais kvapais, ne išimtis ir mano šeima, kurioje gėlės visada buvo ir yra mūsų šeimos silpnybė… Senelis iš Padubysio dvaro nešdavo močiutei bijūnus, mama puoselėjo ne vieną gėlių darželį. Gyvenant miško apsuptyje, gamtoje visada norėjosi džiaugtis žiedais, mėgautis gėlių aromatu kuo ilgiau, tad pradėjau gėlių žiedus merkti vazose, merkti jų puokštes. Gaila būdavo skinti žiedus iš darželio, todėl pagalvojusi įsirengiau vieną lysvę, kurioje susodinau skynimui skirtąsias. Nejučia iš dviejų metrų lysvės atsirado 17 a, kuriuose sutūpė daugybė bijūnų, kardelių, tulpių, narcizų, jurginų ir kitų daugiamečių gėlių. Ir taip jau išeina, jog vienas iškasi, o kitas sodini. Pradėjau skintas gėlės pardavinėti. Pradžia buvo labai nedrąsi, nes prisiauginau daug, o parduoti nemoku. Bet vienu metu pražydus tūkstančiui kardelių, įsidrąsinusi pradėjau siūlyti ir juos visus nupirko. Mano gėlių sodui ketveri metai, vis daugiau žmonių sužino apie sodą, darausi žinomesnė ir mano puoselėjamos augintinės vis dažniau puokštėmis iškeliauja įvairiausių švenčių proga. Daugelis mano, kad lietuvių tradicija puoštis gėlėmis, rūtų darželiais skaičiuoja daugelį šimtmečių. Tačiau gamtininkai ir etnologai sako, darželiai atsirado tik po baudžiavos panaikinimo, nes protėviai baudžiavos laiku tiesiog neturėjo laiko gyvenamosios aplinkos gražinimui. Iš tolimų svetimų kraštų augalai į Lietuvą pakliūdavo per dvarus ir vienuolynus. Vienuolynai galėjo pasigirti augalų įvairove, nes už jų sodinimą ir priežiūrą būdavo atsakingi sodus prižiūrintys vienuoliai. Gėlių sodas mane privedė prie svečių namų idėjos, kuri jau tapo realybe. Dvidešimt metų gyvenu miško apsuptyje, sulaukdavau nemažai svečių, kurie džiaugdavosi ramybe, džiaugdavosi sodo žiedais, džiaugdavosi daugybe paukščių, kurie suskrenda, tarsi iš visos apylinkės. Nepaprastai gera juos stebėti, jų klausytis. Dabar jau galiu pakviesti ir svečių, galiu pasiūlyti jiems nakvynę. Du dviviečiai apartamentai su virtuvėlėmis, terasa kviečia ramiam poilsiui miške, kuriame daugybė takų, kviečia mėgautis gėlių sodu“.

„Mano gėlių sodo verslas prasidėjo nuo hobio“,– sako Ramunė Abrutienė, gėlių sodą auginanti Kelmės apylinkių seniūnijoje, Aukštmiškio vienkiemyje. – „Nuo senų senovės gėlės žavėjo mus savo unikaliu grožiu ir nepakartojamais kvapais, ne išimtis ir mano šeima, kurioje gėlės visada buvo ir yra mūsų šeimos silpnybė… Senelis iš Padubysio dvaro nešdavo močiutei bijūnus, mama puoselėjo ne vieną gėlių darželį. Gyvenant miško apsuptyje, gamtoje visada norėjosi džiaugtis žiedais, mėgautis gėlių aromatu kuo ilgiau, tad pradėjau gėlių žiedus merkti vazose, merkti jų puokštes. Gaila būdavo skinti žiedus iš darželio, todėl pagalvojusi įsirengiau vieną lysvę, kurioje susodinau skynimui skirtąsias. Nejučia iš dviejų metrų lysvės atsirado 17 a, kuriuose sutūpė daugybė bijūnų, kardelių, tulpių, narcizų, jurginų ir kitų daugiamečių gėlių. Ir taip jau išeina, jog vienas iškasi, o kitas sodini. Pradėjau skintas gėlės pardavinėti. Pradžia buvo labai nedrąsi, nes prisiauginau daug, o parduoti nemoku. Bet vienu metu pražydus tūkstančiui kardelių, įsidrąsinusi pradėjau siūlyti ir juos visus nupirko. Mano gėlių sodui ketveri metai, vis daugiau žmonių sužino apie sodą, darausi žinomesnė ir mano puoselėjamos augintinės vis dažniau puokštėmis iškeliauja įvairiausių švenčių proga. Daugelis mano, kad lietuvių tradicija puoštis gėlėmis, rūtų darželiais skaičiuoja daugelį šimtmečių. Tačiau gamtininkai ir etnologai sako, darželiai atsirado tik po baudžiavos panaikinimo, nes protėviai baudžiavos laiku tiesiog neturėjo laiko gyvenamosios aplinkos gražinimui. Iš tolimų svetimų kraštų augalai į Lietuvą pakliūdavo per dvarus ir vienuolynus. Vienuolynai galėjo pasigirti augalų įvairove, nes už jų sodinimą ir priežiūrą būdavo atsakingi sodus prižiūrintys vienuoliai. Gėlių sodas mane privedė prie svečių namų idėjos, kuri jau tapo realybe. Dvidešimt metų gyvenu miško apsuptyje, sulaukdavau nemažai svečių, kurie džiaugdavosi ramybe, džiaugdavosi sodo žiedais, džiaugdavosi daugybe paukščių, kurie suskrenda, tarsi iš visos apylinkės. Nepaprastai gera juos stebėti, jų klausytis. Dabar jau galiu pakviesti ir svečių, galiu pasiūlyti jiems nakvynę. Du dviviečiai apartamentai su virtuvėlėmis, terasa kviečia ramiam poilsiui miške, kuriame daugybė takų, kviečia mėgautis gėlių sodu“.