Nuosaikumo pliusai ir minusai

<Alvydas GEŠTAUTAS>

Jau rašėme, kad dar buvęs savivaldybės administracijos Švietimo skyrius, atsižvelgdamas į naujausius Vyriausybės, Švietimo ir mokslo ministerijos teisės aktus, praėjusiųjų metų pabaigoje parengė rajono ugdymo įstaigų optimizavimo plano projektą. Jį vicemeras Kęstutis Bilius bei tuometinio Švietimo skyriaus vedėja Irena Janušienė pristatė mokyklose, kurias ši pertvarka galėjo paliesti. Apie aštrias diskusijas dėl minėto dokumento projekto plačiai rašėme. Po politiko ir valdininkės pristatymo švietimo įstaigos pateikė savo pasiūlymus. Iš pirminio projekto ir mokyklų pasiūlymų gimė naujas, bet gerokai nuosaikesnis pertvarkos projektas. Jį praėjusį ketvirtadienį laikinai einanti naujo Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjos pareigas I. Janušienė pristatė Švietimo, kultūros ir viešosios tvarkos komiteto posėdyje, į kurį buvo pakviesti kitų komitetų pirmininkai bei opozicijos atstovai.

Pagal naująjį variantą visos rajono vidurinės mokyklos šį statusą išlaiko iki 2015 m., nors praėjusių metų pabaigoje buvo siūloma jau nuo šių mokslo metų pradėti reorganizuoti „Aukuro“ ir Vaiguvos vidurines mokyklas į pagrindines. Priminsime esminį šio siūlymo motyvą. Kaimo vidurinėse mokyklose galima palikti vidurinę mokyklą, jei kitą rugsėjį į ją ateis 31 vienuoliktokas, o mieste – 75. Bet Vaiguvoje dabar mokosi tik 17 būsimųjų vienuoliktokų, o „Aukure“ – 24. Bet naujo projekto rengėjai nutarė minėtas mokyklas iki 2015 m. palikti vidurinėmis. Apskritai, iki tų metų šį statusą išlaikys visos rajone dabar egzistuojančios vidurinės mokyklos. Buvęs Švietimo skyrius siūlė, kad nuo kitų mokslo metų „Ąžuoliuko“ darželyje–mokykloje būtų neburiama pirmokų klasė ir palaipsniui čia neliktų pradinės mokyklėlės. Bet politikams pateiktame variante ir „Ąžuoliuke“, ir „Kūlverstuke“ siūloma iki 2015 metų palikti pradinukų klases, po to visus „Ąžuoliuko“ pradinukus perkelti į „Kražantės“ pagrindinę (o gal jau progimnaziją?), o „Kūlverstuko“– į „Aukuro“ jau tuomet pagrindinę mokyklą.

Be to Kelmės mieste specialioji mokykla atliks jau ir daugiafunkciniam centrui keliamus reikalavimus. Naujo projekto rengėjai nenusileido tik Šaltenių pagrindinės mokyklos bendruomenei ir toliau siūlo ją reorganizuoti į pradinę.

Tiesa, valdininkai atsižvelgė įTytuvėnų gimnazijos siūlymą ir metais anksčiau, t.y. šiemet uždarys Budraičių pradinio ugdymo skyrių.

Taigi, antrasis variantas gerokai nuosaikesnis už pirmąjį. Pirmasis, matyt, ir bus pateiktas tvirtinti rajono tarybai, kuri posėdžiaus poryt. Pažvelkime į jo pliusus ir minusus.

Daliai mokinių ir toliau arčiau namų liks mokykla, jie galės vėliau keltis, ilgiau bus įprastoje aplinkoje. Mažesnėse klasėse bus didesnis dėmesys kiekvienam mokiniui. Pigiau rajono biudžetui kainuos mokinių pavėžėjimas. Mažiau mokytojų keliaus į Darbo biržą. Bet su paskutiniuoju privalumu prasideda ir minusai. Juk „mokinio krepšelis“ skaičiuojamas tik pagal mokinių skaičių. Vadinasi, mokyklose liks daugiau mokytojų, bet jie turės dirbti už minimalų atlygį, o gal net negaudami atlygio už nekontaktines, t.y. ne pamokoms skirtas valandas. Kai daugiau pinigų reikės gausesniam mokytojų būrio išlaikymui, mažiau jų liks moderniausioms mokymo priemonėms įsigyti, pedagogų kvalifikacijai. Pagal radikalesnį sprendimą rajone liktų mažiau mokyklų, bet jos galėtų mokėti ir didesnes algas (o tuo pačiu mokytojai užsidirbtų didesnes pensijas). Atsirastų tikimybė, jog jie dar labiau brangintų darbo vietas ir siektų geresnės ugdymo kokybės. Jei rajone liktų mažiau vidurinių mokyklų, likusioms ugdymo įstaigoms nereikėtų dovanoti dalies „mokinio krepšelio“ lėšų merdinčioms mokykloms ir tuo pačiu kurti modernesnę ugdymo bazę, formuoti geriausių rajono mokytojų komandas ir jų kvalifikacijos kėlimui skirti dar daugiau lėšų. Būtų tikimybė, kad vyresniųjų klasių mokiniai, nors anksčiau atsikėlę, dešimtį ar dvi dešimtis kilometrų pavažiavę iki artimiausių mokyklų, jas baigę būtų konkurencingesni, stodami į aukštąsias mokyklas, turėtų didesnį žinių, gebėjimų, įgūdžių bagažą. Jau dabar kai kurie tėvai, matydami mūsų politikų nuolaidžiavimą daugumai, išleidžia vyresnėse klasėse besimokančius vaikus į Šiaulių, Kauno, Vilniaus, netgi užsienio šiuolaikiškiausias mokyklas, kuriose dirba progresyviausi pedagogai, yra moderniausios mokymo priemonės, moderniai organizuojamas popamokinis ugdymas.

Dabartinių keturiasdešimtmečių ir penkiasdešimtmečių kartos prisimena laikus, kai vos aštuonias klases baigę mokinukai palikdavo namus ir išvykdavo mokytis ne tik į Šiaulius, Raseinius, Tytuvėnus ar Varnius, bet ir Klaipėdą, Kauną, Vilnių. Ir išgyveno, neraudojo gimtojo kaimo. O dabar kai kam ir keliolika kilometrų už valstybės pinigus pavažiuoti iki tolimesnės mokyklos problema.

Labiausiai stebina Kelmės „Aukuro“ vidurinės mokyklos pozicija. Jei ji būtų reorganizuota į pagrindinę, vienuoliktokams ir dvyliktokams tektų tik į kitą miesto gatvę pasukti.

Ir pabaigai – aštriausia dilema: kam svarbiau, kad kuo ilgiau išliktų merdinčios mokyklos – mokiniams, jų tėvams ar mokytojams? Ar pastarųjų interesai labiausiai nestabdo radikalesnių permainų? Juk kai kam (jokiu būdu ne visiems) gal geriau ir toliau iš ryto mokytojauti, o popiet lesinti vištas, šerti kiaules, melžti karves, t.y. už biudžeto pinigus „karšti“. Liaudis sako, toks už tokį galvą guldo. Ar čia ne tas pats – „karšinčius“ palaiko valdžią, kurioje, o ypač „viršūnėlėse“, kasmet irgi gausėja karšinčių būrys. Juk jau dabar, nors rajono taryba dar veiklos metinių nepažymėjo, joje dirba penktadalis pensininkų, o netolimoje ateityje jų bus dar daugiau.

Kita vertus, jei būtų padori valstybės politika, mokytojai–senjorai galėtų išgyventi iš užtarnautos pensijos, nereikėtų užsiimti žemės ūkiu ar kita veikla. Deja, tokios dienos greičiausiai sulauks mūsų proanūkiai…