Paminėta kunigo J. Razmanto gimimo sukaktis

Kelmės krašto muziejaus Žalpių filiale paminėtos nuo 1967 iki 1997 m. šv. Benedikto parapijoje klebonavusio politinio kalinio ir tremtinio, sovietmečiu kovojusio už tikinčiųjų teises, pogrindyje leistos „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ rėmėjo, Kelmės rajono Garbės piliečio Juozapo Razmanto 115-osios gimimo metinės. Dvasininko artimieji ir pažįstami šią sukaktį paminėjo kovo mėnesį, kuomet kunigui J. Razmantui ir sukako 115 metų. Tačiau oficialaus minėjimo tuomet dėl karantino nepavyko organizuoti, todėl iškilus dvasiškis buvo pagerbtas dabar. Tam skirtą renginį organizavo žalpiškė muziejininkė Alina Žalandauskienė ir Pakražančio kultūros centras.

Minėjimo pradžioje A. Žalandauskienė papasakojo apie kunigo J. Razmanto gyvenimą, o jos kalbą paįvairino Pakražančio kultūros centro atstovių Jadvygos Mickienės ir Danutės Anankaitės skaitomi posmai bei dainos. Apie J. Razmantą kalbėjo jo sesers Rozalijos dukra, daug metų Raseiniuose vaikų gydytoja dirbusi Onutė Kazbarienė, Kelmės rajono vicemeras, laikinai einantis mero pareigas Egidijus Ūksas, rajono tarybos narys, ŽŪB „Kerkasiai“ pirmininkas Ildefonsas Petkevičius, Kelmės krašto muziejaus direktorė Danutė Žalpienė, Pakražančio seniūnijos seniūnas Alfonsas Sakalauskas, iš Žalpių kilusi, dabar Klaipėdoje gyvenanti Rima Gerulskienė, žalpiškė Birutė Verygienė bei kiti. Žodį tarė Liolių, Maironių ir Žalpių parapijų klebonas Algimantas Žibėnas.

Razmantas gimė 1906 m. kovo 25 d. Sargelių kaime, Vosiliškio parapijoje Raseinių rajone. Tėvas Stanislovas Razmantas ir motina Pranciška Razmantienė buvo smulkūs ūkininkai. Juozapas buvo devintas vaikas šeimoje, augo su trimis broliais ir aštuoniomis seserimis. Vaikystėje piemenavo, dirbo šeimos ūkyje. Mokėsi Burbiškių ir Šiluvos (Raseinių r.) mokyklose, 1930 m. 6 klases baigė Raseinių gimnazijoje. 1930–1937 m. studijavo Kauno kunigų seminarijoje ir Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakultete. 1936 m. kovo 28 d. Kauno arkikatedroje vyskupas Juozapas Skvireckas įšventino J. Razmantą subdiakonu. 1937 m. gegužės 22 d. Kauno arkikatedroje įšventintas kunigu. Kunigas Juozapas tarnavo Kavarsko, Liolių, Josvainių, Vosiliškio, Dotnuvos bažnyčiose. Betarnaudamas Kulvoje organizavo Kulvos bažnyčios statybą. Kulvoje J. Razmantas buvo apkaltintas agitavimu prieš sovietų valdžią bei kolūkius, skatinimu melstis už tremtinius. 1950 m. sausio 3 d. jis buvo suimtas ir įkalintas, paskui nuteistas ir 1950–1956 m. toliau kalinamas Solikamsko (Permės kraštas, Rusija) lageriuose, dirbo miško ruošos darbus, neteko sveikatos ir liko neįgalus. 1956 m., peržiūrėjus jo bylą, dvasininkas buvo išteisintas ir paleistas į laisvę. Grįžęs į Lietuvą, 1957–1960 m. buvo Karmėlavos parapijos altarista, 1961–1963 m. vėl tarnavo Kulvos parapijoje klebonu. Už antisovietinę veiklą 1963 m. J. Razmantas buvo nušalintas nuo dvasininko tarnybos, ištremtas į Rusiją ir 1963–1965 m. dirbo oro uosto sargu, slapta teikdamas religinius patarnavimus tikintiesiems. 1964 m. Nižneudinske (Irkutsko sritis) jis vėl buvo suimtas, konfiskuoti bažnytiniai drabužiai, o pats dvasininkas perkeltas dar toliau į rytus, apgyvendintas tremtyje netoli Jakutijos sienos. 1965 m. grįžęs į Lietuvą, paskirtas Krakių po metų – Skirsnemunės parapijos altarista. 1967 m. kovo 28 d., J. Razmantas perkeliamas į Žalpių Šv. Benedikto parapiją, kurioje klebonavo iki 1997 m. Tarnaudamas Žalpiuose, jis rengė katalikiškas misijas: vasarą paprašydavo kaimyninių parapijų kunigų jį pavaduoti ir keliaudavo į Sibirą, dažnai nuvykdavo į Kaliningrado sritį (Rusija) ir į Baltarusiją, teikdamas religinius patarnavimus ten gyvenusiems katalikams. Už tokią veiklą jis buvo netekęs dvasininko pažymėjimo.

Razmantas buvo pogrindinės patriotinės organizacijos Lietuvos Laisvės Lygos narys ir patyrė sovietų valdžios persekiojimų. Už tai, kad 1981 m. Vėlinių išvakarėse su parapijos tikinčiaisiais meldėsi kapinėse už mirusiuosius, dvasininkas buvo nubaustas pinigine bauda, konfiskuota dalis jo turto. Už talkinimą pastoracijoje ir gretimoje Viduklės parapijoje, kur buvo sovietų valdžios suimtas klebonas Alfonsas Svarinskas, jis sulaukė sovietinės valdžios persekiojimų ir draudimų. Lietuvos Atgimimo metais J. Razmantas dalyvaudavo mitinguose, susirinkimuose ir kituose patriotiniuose renginiuose. Jis buvo Šv. Pranciškaus tretininkų kongregacijos ir Blaivybės draugijos narys, rėmė katalikiškas organizacijas. Mirė J. Razmantas 2001 m. sauso 27 d.Palaidotas Šiluvos (Raseinių r.) kapinėse šalia bičiulio kunigo Stanislovo Roseno. Tarp jo ir S. Roseno kapų įterpta šlifuota akmens plokštelė su iškaltu įrašu: „Čia ilsisi du kunigai / jaunystėje geriausieji / draugai„.

Jau po J. Razmanto mirties Kelmės rajono savivaldybės taryba 2017 m. už nuopelnus Lietuvos išsilaisvinimo kovoje, atsidavusią sielovadinę veiklą ir Lietuvos tikinčiųjų teisių gynimą sovietinės okupacijos metais suteikė Kelmės rajono Garbės piliečio vardą.

Beveik visi kalbėjusieji prisiminė, kad J. Razmantas gamindavo labai skanų pienių vyną, juo vaišindavo kitus, bet pats jo neragaudavo. Dukterėčia O. Kazbarienė kalbėjo, kad dėdė turėjo humoro jausmą, nevengė žemiškų darbų, buvo labai paprastas.

– Kartą su reikalais dėdės ieškojo vienas iš kažkur atvykęs į Žalpius žmogus. Dėdė Juozas dirbo lauke, buvo apsivilkęs „pufaiką“, avėjo ilgus guminius batus. Svečias paklausė: „Ar negalėtumėte pasakyti, kur galėčiau pamatyti jūsų kleboną?“. „Tuojau jis ateis“ – atsakė dėdė. Jis nuėjo persirengti, grįžo ir svečiui sako: „Štai ir aš, tas pats klebonas, kurio ieškojote“. Žmogus pasimetė, puolė atsiprašinėti. Dėdė jį tuoj nuramino, pajuokavo, – prisiminė O. Kazbarienė.

Ūksas, beje, 2017 m. ir pristatęs kunigo J. Razmanto kandidatūrą rajono Garbės piliečio vardui gauti, muziejui padovanojo dviejų laikraščių kopijas, kur rašoma apie šį dvasininką: 1963 m. JAV leisto „Darbininko“ ir pasaulio lietuvių „Draugo“. „Draugo“ numeryje yra išspausdintas 1987 m. Lietuvos kunigų kreipimasis į SSKP generalinį sekretorių Michailą Gorbačiovą dėl konstitucinių tikinčiųjų teisių pažeidinėjimų Lietuvoje. Jį pasirašė J. Razmantas, Kelmėje klebonavę Izidorius Butkus, Viktoras Brusokas, Liolių parapijoje dirbęs Antanas Račaitis, Kelmėje vikaru buvęs Zigmantas Grinevičius bei kiti su mūsų rajonu susiję dvasiškiai.

– Kunigas J. Razmantas buvo laisvas žmogus, tai liudija jo savanoriškos kelionės vasaromis į Rusijos gilumą. Tai žmogus, daręs tai, ką labiausiai mėgo ir kas jo nuomone buvo reikalingiausia, – tokią nuomonę pateikė E. Ūksas.

Žmonės prisiminė, kad klebonas J. Razmantas turėjo karvę, žąsų, labai piktą kalakutą, kurio daugelis bijojo, šunį.

– Šis žmogus buvo labai diplomatiškas. 1986 m. mane išrinko Žalpių kolūkio pirmininku. Klebonas turėjo karvę, o jai reikėjo šieno. Jo atėjo prašyti pas mane ir, žinoma, atnešė savo firminio pienių vyno. Jam padėjau tą sykį ir dar ne vieną kartą, – sakė I. Petkevičius. – Sovietmečiu pagal tuometinės valdžios tvarką kolūkio pirmininkas priklausė tam tikrai nomenklatūrai ir galėjo sulaukti nemalonumų dėl bendravimo su kunigais. Mūsų klebonas tą puikiai suprato ir viską darė, kad apie mūsų susitikimus niekas nežinotų.

– Tais laikais namuose jau turėjome vonią. Kunigas Juozas pas mus atvykdavo maudytis. Maudynės trukdavo dvi valandas. Kartą trinu jam nugarą, o jis sako: „Kam čia glostai man tą nugarą?! Neglostyk, o trink!“ Kai nusiprausdavo, vonią prileisdavome vėl švaraus vandens ir tuomet kunigas mažiausiai valandą dar lepindavosi šiltame vandenyje. Po to pailsėdavo ant sofos ir vykdavo namo, – prisiminė B. Verygienė.

Žalpiškiai prisiminė, kad klebonas J. Razmantas labai rūpinosi bažnyčios tvarkymu. Beje, dabar bažnyčios būklė avarinė, joje žmonės nesimeldžia. Pamaldos vyksta Žalpių bendruomenės salėje.

– Žmonės per šv. Mišias dažniausia aukodavo rublį arba tris. Iš tokių aukų, krikštynų, vestuvių ir laidotuvių remontuoti bažnyčia buvo sunku. Manau, kad jis bažnyčios priežiūrai skirdavo lėšas, gautas iš misijų Rusijoje, – samprotavo R. Gerulskienė.

– Dalyvavau ne vieno kunigo laidotuvėse. Paprastai jų kalbose į Dievo namus iškeliavusieji kunigai atsisveikinimo kalbose apibūdinami vos ne kaip šventieji. Bet kunigas yra žmogus, vadinasi, ir nuodėmingas. Per kunigų laidotuves tik kartą girdėjau, kad Amžinybėn iškeliavęs dvasininkas buvo ir žmogus. Mes, kunigai, retai išgirstame paprastą žodį „ačiū“. Manau, kad šis paminėjimas bus maloni išimtis, kuomet mes visi kunigui Juozapui pasakome „ačiū“, – sakė kunigas A. Žibėnas.

Maziliausko ir Kelmės krašto muziejaus nuotraukos