„Pašaukimą lėmė protestas prieš komunistinį režimą ir popiežiaus palaiminimas“, – teigia kunigas, profesorius K. Ralys.

Penkiasdešimt aštuntuosius metus einantis kun. prof. Kęstutis Ralys gimė mūsų rajone, Laukių kaime. Baigė tuometines Paprūdžių aštuonmetę ir Kelmės antrąją vidurinę mokyklas. Jis, 1984 metais tik baigęs vidurinę mokyklą, įstojo į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją, kurią baigė 1989 m. Seminariją permainų vėjai palietė gerokai anksčiau, nei pasaulietines aukštąsias mokyklas ir Kęstutis jau gavo ne tradicinį tų laikų diplomą, o su dar trim bendrakursiais apgynė bakalauro darbą. Jo diplominio darbo tema „Kelmės bažnyčios statyba ir jos istorija“. 2002 m. baigė magistro religijos studijas Vilniaus universiteto Religijos studijų tyrimo centre. 2009 m. Lietuvos edukologijos universitete (LEU) apgynė socialinių mokslų srities su edukologijos kryptimi mokslų daktaro disertaciją, kurios tema „Sužadėtinių rengimas katalikiškajai santuokai“, o 2011 m. šiame universitete dar baigė socialinio darbo magistro studijas.

Baigęs seminariją dirbo Švenčionių rajone Rimšės bažnyčios klebonu, vėliau klebonavo Ignalinos rajone Daugėliškio parapijoje. Nuo 1999 metų ganytojo darbą dirba Vilniuje, kurį aktyviai derina su socialine ir moksline veikla. Beje, kunigas dirbo ir įvairiuose užsienio šalių parapijose.

Skaitytojams pateikiame pokalbį su šiuo iškiliu kraštiečiu, beje, moksleiviško gyvenimo metais rašiusio žinutes ir atnešdavusio nuotraukas rajono laikraščio redakcijai.

LEU kun. K. Ralys penkerius metus ėjo docento, o nuo 2015 m. – profesoriaus pareigas. Habilituoto mokslo daktaro laipsnis jam suteiktas už parašytą knygą „Šeimos vertybių internalizavimo modeliavimas“. Dabar kun. prof. K. Ralys dirba Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės psichologu bei kapelionu ir dėsto Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijoje.

– Mano vertybės susiformavo šeimoje, nes ir tėtis Jonas ir mama Emilija buvo religingi, aktyviai dalyvavo parapijos veikloje, – pokalbio pradžioje sakė dvasininkas ir mokslininkas K. Ralys. – Tėvelis šiemet, sulaukęs 94-erių, iškeliavo į Dievo karalystę. Jis pokario metais baigė Kelmės gimnaziją ir pradėjo dirbti Paprūdžių mokyklos vedėju. Vėliau darbavosi „Vienybės“ kolūkio brigadininku, o prieš pensiją, pablogėjus sveikatai, brigadininko padėjėju. Tėtis buvo labai nusistatęs prieš komunistinį režimą ir ypač nemėgo betvarkės kolūkyje. Tėvukas nuolat man kartodavo, kad tik mokytas žmogus gali būti laisvas ir protingas. Dvidešimt metų jis buvo Kelmės bažnyčios komiteto nariu. Kai Kelmės bažnyčioje vikaru dirbo kunigas Zigmas Grinevičius, jie drauge platino Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką (LKBK). Mama Emilija dirbo Paprūdžių mokykloje ūkio darbus. Tėveliai rėmė iš tremties į Kelmę grįžusias vienuoles, seseris Kaušaites. Palaikė ryšius su į JAV emigravusiomis vienuolėmis Pažarauskaitėmis. Bendravimas su pastarosiomis turėjo daug įtakos tolesniame mano gyvenime, nes jų kvietimu 1989 m., tik baigęs seminariją, pirmą kartą išvykau į šią šalį. Jų sesuo Stasė buvo žinoma Kelmės rajone audėja. Jos vyras, prasidėjus antrai sovietų okupacijai, taip pat emigravo, o Stasė asmeninio saugumo sumetimais susigrąžino mergautinę pavardę.

Pirmą kartą bažnytinius rūbus man uždėjo Pakražančio bažnyčios klebonas, kai man buvo vos šešeri. Tai buvo Šv. Jono atlaidų šventė. Mūsų šeima šiaip melsdavosi Kelmės bažnyčioje, tačiau per tėvuko vardines vykdavome į Pakražančio bažnyčią, kurioje buvo švenčiami Joninių atlaidai. Vėliau nuo pirmos iki vienuoliktos klasės patarnavau šv. Mišioms Kelmės bažnyčioje. Tai buvo mano tarnystės Dievui pradžia, kuri tęsiasi iki šiol ir tęsis iki gyvenimo pabaigos.

– Kokie faktoriai lėmė, kad atsirado toks tvirtas pašaukimas kunigystei?

– Mane visada traukė bažnyčios dvasinis režimas, kuriame buvo pakankamai ir laisvės, nes kiekvienas žmogus turi galimybę pagal savo supratimą išpažinti tikėjimą. Jaunam žmogui būdingas noras prieš kažką protestuoti. Tais laikais stojimas į kunigų seminariją buvo mano protestas prieš komunistinę santvarką, prieš skelbiamų lozungų absurdiškumą. Pašaukimą sustiprino ir popiežiaus Pauliaus Jono II suteiktas palaiminimas. Žinoma, būdamas mokinuku, neturėjau galimybės akis į akį susitikti su šiuo popiežiumi, tačiau sužinojau kanalus, kuriais galima pervesti piniginę perlaidą į Vatikaną ir paskui pagal nustatytą tvarką, sulaukiu žinios, kad Šventasis Tėvas suteikė palaiminimą.

– Kai mokėtės Kelmės antrojoje vidurinėje mokykloje, tuo metu joje dirbau mokytoju antraeiliu. Jau tada tiek bendramoksliai, tiek mokytojai kalbėjo, kad, baigęs mokyklą, stosite į kunigų seminariją. Žinoma, tai neramino mokyklos vadovus, klasės auklėtoją. Tikriausia turėjote su jais ne vieną pokalbį?

– Turėjau, ir ne tik su jais. Mane net buvo išsikvietę į komjaunimo rajono komitetą ir ragino stoti į šią organizaciją. Atsisakiau ir argumentavau – kaip aš galiu būti komjaunuoliu, jei nebuvau pionieriumi? Kai mokykloje manęs klausdavo, ar tikrai stosiu į kunigų seminariją, atsakydavau, kad stosiu ne į ją, o ruošiuosi studijuoti žurnalistiką, nes mano žinutes ir nuotraukas spausdindavo rajono laikraštis. Kai buvau abiturientu, mane netgi pakvietė į laikraščio redakciją, kur su manimi bendravo Vilniaus universiteto Žurnalistikos katedros dėstytojas Aleksandras Remeikis. Mano nuotraukas, spausdintas respublikinėje spaudoje, gerai įvertino ir kitas šios katedros dėstytojas Virginijus Juodakis. Pastarasis dar paragino didesnį dėmesį skirti lietuvių kalbai, nes su ja turėjau problemų. Siųsdavau nuotraukas ir į LKBK. Joje buvo išspausdinta 20 mano nuotraukų, tarp jų ir fotografija iš garsiojo, Kelmėje vykusioje disidentės Gemos Stanelytės teismo. Tikrovėje taip ir buvo – jei būčiau neįstojęs į kunigų seminariją, tuomet būčiau rinkęsis žurnalistikos studijas. Ko gero, jei būtų mano pirmasis pasirinkimas žurnalistika, į ją ir būčiau įstojęs „palengvintomis sąlygomis“, juk sovietinė valdžia galėjo padaryti bet ką, kad tik jaunas žmogus nesirinktų kunigystės kelio. Labai džiaugiuosi, kad tuomet man Dievas apšvietė protą, jog reikia kuo uoliau mokytis anglų kalbos. Už tai esu dėkingas jos mane mokiusiam mokytojui Zenonui Vagoniui, taip pat ir tuomet šioje mokykloje vokiečių kalbą dėsčiusiam, o vėliau Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo signataru tapusiam Antanui Račui. Žinojau šio mokytojo gyvenimo peripetijas, kad jis bendrauja su LKBK platintoju kunigu Z. Grinevičiumi. Tačiau A. Račas su manimi religinėmis temomis nekalbėdavo. Jis man duodavo paskaityti tik knygų anglų kalba. Dabar suprantu A. Račo pedagoginį talentą, nes jis nebuvo susitelkęs vien į savo dėstomąjį dalyką ir sugebėdavo pastebėti kitus mokinių interesus.

Mokyklinio gyvenimo metais nebuvau vien paniręs į tikėjimo paslaptis. Mane domino viskas. Susipažinau su Kelmės pašto sandėlininke, iš kurios gaudavau užsienio šalyse leidžiamų žurnalų, mane domino tie žurnalai, kurie publikuodavo straipsnius apie mokslo naujoves, o ypač skiriantiems daug dėmesio fotografijai. Ir mano charakteristikoje buvo parašyti du nelabai tais laikais suderinami dalykai, t.y., kad esu neatsikratęs religinių prietarų ir domiuosi… moksline literatūra.

– Daugelis žino, kaip organizuotas mokslas pasaulietinėse mokyklose. O kaip jis organizuotas, kokie dalykai dėstomi kunigų seminarijoje?

– Kaip ir kitose aukštosiose mokyklose studijos skirstomos į semestrus, laikomi egzaminai. Kai aš studijavau, mums buvo dėstoma moralinė, dogmatinė, fundamentalinė teologija, pastoracija, liturgija, retorika, kurios kursas dar ankščiau buvo vadinamas sancsa retorica, t.y. šventa iškalba, muzika, giedojimas, lotynų, senovės graikų, hebrajų, anglų kalbos. Tiesa, kiti gilino vokiečių ar prancūzų kalbų žinias, ir tai priklausė nuo to, kokios užsienio kalbos klierikai mokėsi vidurinėje mokykloje. Žinoma, režimas seminarijoje yra griežtesnis. Į miestą išleisdavo po du klierikus pasivaikščioti. Šiaip seminarija mane suformavo ir kaip dvasininką, ir kaip asmenybę. Asmenybės brandumui daug davė ir mokykla, nors joje, tais laikais, viskas buvo paremta komunistine ideologija. Tačiau esu dėkingas daugeliui mokytojų už gautas reikalingas, neideologizuotas žinias. Nors kurse buvau jauniausias, nes daugelis bendrakursių įstojo po tarnybos armijoje, pasimokę kitose aukštosiose mokyklose ar padirbėję pasaulietinėje veikloje, tačiau kažkodėl užsitarnavau seminarijos vadovybės, jos rektoriaus Viktoro Butkaus pasitikėjimą ir tekdavo dažnai būti budėtoju, t.y. sutikti svečius, juos palydėti ten kur reikia ir t.t. Mano studijos sutapo su Lietuvos Atgimimu, Sąjūdžio veikla, todėl į seminariją atvykdavo ir užsienio svečių. Tada dar labiau supratau, kaip svarbu kuo geriau mokėti anglų kalbą. Ji pravertė ne tik seminarijoje, bet ir gilesniam Vakarų civilizacijos pažinimui.

– Kaip susiklostė jūsų gyvenimas po seminarijos?

– Buvau paskirtas į Vilniaus arkivyskupiją. Tuomet dar jos nebuvo, o Vilniaus kraštas priklausė Balstogės vyskupijai. Tik vėliau Vilniaus arkivyskupija buvo atkurta popiežiaus Jono Pauliaus II iniciatyva. Buvau paskirtas į Druskininkų bažnyčią vikaro pareigoms. Tačiau į šį kurortą taip ir nenuvykai, nes gavau kelmiškių vienuolių, su kuriomis bendravo mano tėveliai, kvietimą atvykti į JAV. Prisipažinsiu, mane visą gyvenimą lydi Dievo žvaigždė. Tuomet, 1989 m. Amerikos lietuviai labai šiltai priimdavo iš Lietuvos atvykusius žmones. Susipažinau su ambasadoriumi, vėliau jau laisvoje Lietuvoje dalyvavusio pirmuose tiesioginiuose prezidento rinkimuose, Stasiu Lozoraičiu. Jo dėka lankiausi Baltuosiuose rūmuose, Pentagone, Amerikos balso radijo laidų redakcijoje, kuriai vadovavo Romas Sakadolskis ir kitur. Pabuvęs kelis mėnesius JAV, grįžau į Lietuvą ir buvau paskirtas Švenčionių rajone esančios Rimšės parapijos klebonu. Vėliau parapijos keitėsi, daug laiko teko skirti ūkinei veiklai. Ignalinos rajone teko vadovauti Daugėliškio vaikų ir senelių Šv. Kazimiero parapijinių globos namų statybai ir jų kūrimui. Stačiau ir du maldos namus: Kačergiškės bažnyčią bei Vilniaus Pilaitės parapijos koplyčią. Šalia jos buvo įkurtas socialinis centras. Tad teko daug reikalų turėti su pasaulietinėmis institucijomis, pirmiausia, su Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Daug kartų teko įvairias reikalais lankytis užsienyje. Kanadoje baigiau Toronto jėzuitų Šv. Mykolo universitete pastoracijos su sustiprintu psichologijos dėstymu studijas. Šioje šalyje gavau dar vieną Kredito unijų steigimo diplomą ir baigiau ekonominės pastoracijos studijas. Ilgiausiai, dvylika metų, dirbau Vilniuje, Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje.

– Galima pastebėti, kad vieni kunigai labiau susikoncentruoja į dvasinius dalykus, kiti sėkmingai sprendžia ir parapijų ūkinius klausimus. Kokį jūs save, kaip kunigą, apibūdintumėte?

– Manau, kad esu vakarietiškos krypties Dievo tarnas. Tačiau tikėjimas neatskiriamas nuo tautos, jos kultūros, tradicijos, papročių, mentaliteto. Man svarbūs ir dvasiniai, ir ekonominiai-ūkiniai dalykai, nes vieni nuo kitų neatskiriami. Žmogus, atėjęs į bažnyčią, turi jaustis pakiliai, jį turi supti gerus išgyvenimus kelianti dvasinė ir meninė aplinka. Vakaruose jau seniai įsitvirtinusios tolerancijos nuostatos, todėl aš bendrauju su visų religinių konfesijų dvasininkais ir žmonėmis. Daug teko bendrauti ir su laisvamaniais. Ypač įsiminė bendravimas su žinomu politiku Česlovu Juršėnu. Jis vaikystėje, taip pat patarnavo šv. Mišioms. Dabar pats save vadina laisvamaniu, tačiau su pagarba bendrauja ir su tikinčiaisiais. Kai Dievui tarnavau Ignalinos rajone, dažnai su Č. Juršėnu teko bendrauti, į paskutinę kelionę palydėti ne vieną jo artimąjį. Pats politikas rūpinosi mirusių artimųjų laidotuvėmis, užsakydavo Mišias. Jis, netgi atvykęs į Kelmę, aplankydavo mano tėvelius. Daug reikalų turėjau su juo ir kaip su politiku, o ypač kai kūrėme Daugėliškio globos namus.

– Ne vienam gali kilti klausimas, kokius kursus pasaulietiniame universitete gali skaityti kunigas?

– Akademinį darbą pradėjau Mykolo Riomerio universitete, o vėliau tęsiau Vilniaus pedagoginiame, kuris vėliau tapo Edukologijos, universitete. Dėsčiau ir dėstau įvairius kursus: socialinį ir vertybinį ugdymą bendruomenėje, socialinį darbą su parapijos bendruomene, religinį visuomeninį švietimą, tautinį visuomenės ugdymą, moralinį žmogaus švietimą ir t.t. Mano mokslinių straipsnių tema susijusi daugiausia su rengimu santuokai ir šeimai.

– Kai kalbate, nesunku atpažinti, kad esate Kelmės krašto žmogus. O kuo pats save laikote – žemaičiu kelmiškiu ar vilniečiu?

– Kelmė man brangi. Visas naujienas sužinau iš „Bičiulio“ laikraščio, kurį prenumeruoju. Nepardaviau ir tėvelių sodybos, o ją tvarkau ir žadu čia praleisti dalį atostogų. Tėvelių likusias santaupas paaukojau Parapijos namų statybai. Tačiau save vadinčiau nei kelmiškiu, nei vilniečiu, o pasaulio žmogumi, kadangi į gyvenimą žiūriu globaliai. Kelmę prisimenu ir tada, kai į rankas vėl pasiimu fotoaparatą. Dabar fotografuoju daugiausia su religinėms apeigomis susijusius įvykius. Išleidau fotografijų albumą „Marija kalba kunigams“. Dievo ranka man buvo palanki, kad galėjau pažinti platųjį pasaulį. Net aštuoniolika kartų buvau išvykęs į JAV, pusantrų metų praleidau Kanadoje, du kartus lankiausi Australijoje ir viską sudėjus, joje praleidau pusmetį, nesuskaičiuosiu kiek kartų lankiausi Vatikane, ne kartą buvau išvykęs į Nyderlandus, kur turėjau daug reikalų su architektais, nes jie padėjo patarimais, kai teko statyti Pilaitės koplyčią.

Kun. prof. Asmeninio archyvo nuotraukos