Politika ar Krokuva?

<Elvina MAURAGIENĖ>

Ko gero šiais laikais pats madingiausias pasaulyje žodis – krizė. Skambus žodis, sakyčiau. Stebiuos, kad dar nėra tokiu vardu pavadintų mergaičių, o gal aš klystu, gal jau yra? Nors, kai įsigilini, moterišku vardu pavadinti tokį visą pasaulį apsėdusį baubą – moteriškos giminės nepelnytas išniekinimas.

Ar yra statistika, kiek daugiau vyrų sėdi visokio rango aukštuose postuose negu moterų? Nėra, bet ir be statistikos aišku, kad žymiai daugiau. Tai ar ne teisingiau tą daiktą vadinti ne krize, o krizu? Ta tema reikia parašyti projektą ar studiją, nes aktualu ne tik Lietuvos, Europos, bet ir viso pasaulio mastu. Pasaulis krizų perpildytas. Ir ne bet kokių, o rinktinių – išrinktinių.

Būtų malonu, jei sulaukčiau bendraminčių, kurie turi patirties, rašant projektus – „kaip nusausinti dykumas“ arba „kaip sušlapinti pelkę“. Būtinos sąlygos: kompetencija, išradingumas, netikėtumas, visiškas slaptumas. Būtina pagaliau sukonkretinti, kas yra kas, gana aptakumo, neatsakingumo ir krizenimo į savą kišenę.

Šitaip aukštom temom bemintijant, it laužo šviesa nušvito dar aukštesnės. Gal nuo žodžių pereiti prie veiksmų? O ką! Jei manyčiau: kuo aš geresnė už kitus, tai būtų man tik trukdis, stabdis. O jei sakytume: kuo aš blogesnė už kitus, tai jau laiptelis pasilipt ir siekti dar aukščiau. Eisiu į politiką. Paskambinsiu savo dviem dukrelėm tuoj,– taip ir taip, sakau joms, subrendau, eisiu į politiką. Palaikysit ar ne?

Abi dukrelės atlėkė po poros valandų. Matyt, susitarusios. Viena man mėgiamo juodo šokolado plytą brakšt, kita – džiovintų datulių dėžutę kiša prie kavos ar arbatos. Abi aplink straksi lyg kieliukės, glostinėja, žiūrinėja, gal šio, gal to, gal ano. Viena savaitgaliui važiuosianti į Varšuvą, ar nenorinti ir aš kartu pabimbinėti? Aš mieliau į Krokuvą. Galima ir į Krokuvą, jai tas pats. Kita savaitgaliui prie jūros kviečia, po kopas pasiritinėti. Kur gi, mano išsiplėtusioms venoms jūros vanduo reikalingesnis. Tikrai, žinoma, tai sutarėm.

Apie politiką nė žodžio. Taip aš jas išgąsdinau. Gerai, kad tik saviems pasisakiau. Svetimi tik pasijuoktų, pasišidytų. O aukštas mintis apie politiką teko atidėti kuriam laikui į šoną,– neturiu laiko, ruošiuos kelionėn į Krokuvą.