Šaukėnų dvare gyveno Lenkijos prezidento močiutė. Pristatyta Šaukėnų dvarininkaitės prisiminimų knyga

<Alvydas GEŠTAUTAS>

Daugelis žino, kad Lenkijos prezidento Bronislavo Komorovskio močiutė Magdalena Gorskich-Komorovska yra kilusi iš Lietuvos. Neseniai Kazys Uscila išvertė iš lenkų kalbos 30-ąją knygą. Ji sudomino ne tik Lietuvos inteligentus, bet ir mūsų rajono, o ypač Šaukėnų krašto žmones. Prieš kiek laiko Lenkijoje buvo išleista šios šalies vadovo močiutės M. Komorovskos atsiminimų knyga „Sugrįžimas į Žemaitiją“. Ji išleista po autorės mirties. Prisiminimuose velionė pagrindinį dėmesį skyrė savo šeimos, jos pačios prabėgusiai vaikystei Šaukėnų dvare. Priminsime, kad jo centras ir dalis pastatų išliko, o juose bei naujai pastatytuose yra įsikūręs Šiaulių psichiatrijos ligoninės Gerantopsichiatrijos skyrius. Daugelis žino, kad šį dvarą valdė Lietuvos lenkai Gorskiai. Vietiniai Gorskių dukras vadino Gorskytėmis, nors Magdalenos tikroji mergautinė pavardė buvo Gorskich.

Praėjusį penktadienį į šios knygos pristatymą atvyko jos vertėjas, žurnalistas Kazys Uscila. Jis gimė lenkiškame Lietuvos krašte, Trakų rajone. Jo tėviškė yra netoli dar lenkiškesnio Vilniaus rajono. Pono Kazio tėvas – lenkas, mama – lietuvė. Jos mergautinė pavardė Sabonytė. K. Uscilos mama yra garsaus krepšininko Arvydo Sabonio močiutės pusseserė. Sovietmečiu K. Uscila buvo trikalbio (lietuvių, lenkų ir rusų) Vilniaus rajono laikraščio „Draugystė“ redaktoriumi, kelerius M. Gorbačiobo „perestrojkos“ metus dirbo kompartijos Centro komitete. Lankėsi ir mūsų redakcijoje. Vėliau, griūnant sovietų imperijai, pradėjo dirbti korespondentu besikuriančioje „Interfaks“ naujienų agentūroje. Dabar žurnalistas mėgaujasi užtarnautu poilsiu ir toliau verčia knygas iš lenkų kalbos į lietuvių.

Susitikimą dainomis pradėjo Šaukėnų Vl. Pūtvio-Putvinskio vidurinės mokyklos mokytojų ansamblis, vadovaujamas Aido Kalinčiko.

Po to žodį tarė vietos muziejaus vadovė Elena Burdulienė:

– Magdalena Gorskytė labai mylėjo Lietuvą. Pirmojo pasaulinio karo metus praleido emigracijoje Peterburge. Karas nuniokojo dvarą. Kol jis buvo atstatomas, Gorskiai persikėlė į Biržuvėnų dvarą, priklausiusį knygos autorės motinai Annai Gorskai. 1924 m. Magdalena ištekėjo už Juliuso Komorovskio ir apsigyveno Kavoliškio dvare (Rokiškio rajonas). Antrojo pasaulinio karo įvykiai M. Gorskytę-Komorovską su šeima nubloškė į Lenkiją. Tiek Magdalena, tiek jos tėvai, nors buvo lenkai, labai mylėjo Lietuvą. Apsigyvenę Lenkijoje, jie ilgėjosi Šaukėnų.

– Iš trisdešimties verstų knygų prie Magdalenos Komorovskos „Sugrįžimo į Žemaitiją“ turėjau daugiausia padirbėti,- kalbėjo K. Uscila. – Žinoma, vargo turėjo ir lenkai – originalo leidėjai. Komorovska neplanavo leisti jokios knygos. Ji rašė tik dienoraštį į paprastus sąsiuvinius. Per daugelį metų kai kurie lapai išbluko. Be to, kilus neaiškumams, leidėjai neturėjo su kuo konsultuotis. Nelengva buvo ir man. Kita vertus, nė viena mano versta knyga neturėjo tokio pasisekimo. Ji išleista prieš tris mėnesius 1500 egzempliorių tiražu. Ko gero, į Šaukėnus atvežiau paskutines neparduotas knygas. Atrodė, kad suvargsiu su vietovardžiais. Jie originale pateikti lenkų kalba. Man žinomi Šaukėnai, Kurtuvėnai, Biržuvėnai, Kelmė, jos dvarininkai Gruževskiai, Luokė. Tačiau prisiminimų autorė mini nedidelius kaimelius, upelius, ežerėlius, miškus, netgi griovius, vietinių „pakrikštytus“ vienu ar kitu pavadinimu. Jūsų savivaldybės paveldosaugininkai pasakė man: „Užmegzkite ryšį su Burduliene, ji viską išaiškins, ir pačiam jokių problemų nebebus“. Taip ir padariau. Ne veltui knygos pradžioje leidėjai dėkoja poniai Elenai už kilnią ir nesavanaudišką pagalbą.

Vertėjas dėkojo ir Šaukėnų kultūros centro direktorei Sofijai Blažienei, kuri buvo savotiška Elenos ir jo bendravimo tarpininkė.

– Prisiminimų knyga „Sugrįžimas į Žemaitiją“ pirmiausia dovana Šaukėnams,- sakė K. Uscila. – Tai ir kraštotyra, ir autentiškas istorijos šaltinis. Juk tais laikais visas gyvenimas sukosi apie dvarus. Čia žmonės gaudavo darbo. Dvaruose buvo kaupiamos meno vertybės, lankėsi iškilūs žmonės, kultūros veikėjai. Magdalena Komorovska savo dienoraštyje, virtusiame knyga, aprašo dvarininkų ir samdinių santykius, grafų humanišką požiūrį į tarnus. Žodžiu, atskleidžia tų laikų bendruomeniškumo dvasią. Šis leidinys turi ir etnografinę vertę. Magdalena aprašo, kaip praėjusio amžiaus pradžioje Žemaitijoje buvo švenčiamos Kalėdos, Velykos, kaip atrodė Kūčių stalas, kokios tais laikais vyravo tradicijos, kaip buvo organizuojamos didikų puotos. Aprašomi ir tuometiniai darbai, jų technologijos ir t.t. Yra ir meilės tema. Gorskių giminaitis Antosius, turintis negalią, daug laiko praleisdavo Šaukėnų dvare. Tais laikais dvarininkai paisydavo, kad tarnaitės būtų simpatiškos. Antosius įsimylėjo vieną gražuolę tarnaitę. Bet buvo įprasta, kad dvarininkų sūnus vestų kito didiko dukrą. Gorskiai buvo nepatenkinti, kad Antosius įsimylėjo tarnaitę. Dvarininkai ją atleido iš darbo. Bet ir Antosius pasirodydavo Šaukėnuose vis rečiau. Meilė Antosio ir buvusios Gorskių tarnaitės neišskyrė. Vėliau jie gyveno drauge.

Po to susitikimo dalyviai buvo pakviesti į Šaukėnų kultūros centro salę ir pažiūrėjo 20 minučių vaidybinį filmuką apie Gorskių ir paprastos liaudies bendravimą. Filme vaidino ir minėtieji S. Blažienė, A. Kalinčikas, Zofija Ambrozienė, Diana Astrauskienė, Violeta Valantukevičienė, Vytautas Perskauda.

Knygos „Sugrįžimas į Žemaitiją“ pabaigoje išspausdinti Komorovskių giminės eilėraščiai, skirti Šaukėnams, Žemaitijai. Yra išspausdintas į lietuvių kalbą išverstas vieno iš dešimties M. Komorovskos anūkų – Lenkijos prezidento B. Komorovskio 2008 metais sukurtas eilėraštis. Jis prasideda šiais posmeliais:

Pyrai, miško kelias, takas palei kelią.
Iš Varšuvos grįžom, karšta, mes vos kojas keliam.
Babunė, kaip visad, žemaičius minėjo,
Aš klausiaus nenoriai, man ne tai rūpėjo.

Nes ir taip žinau juk – viskas ten geriausia,
Žemė ten gražesnė, žmonės laimingiausi,
Ir puikiausios girios ten lig šiol žaliuoja,
Čia Kabacko miškas vos ne vos gyvuoja.