Šaukėnų kraštotyros muziejui – 25 metai

Elvina MAURAGIENĖ

Minint Tarptautinę muziejų dieną turėjo kuo pasididžiuoti ir Šaukėnai – kraštotyros muziejus šventė įkūrimo 25-metį.

Ta proga muziejun sukviesti šaukėniškiai leidosi maloniais nepamirštamais prisiminimų takais. O jiems pradžią davė muziejininkė, renginio vedėja Alma Meškienė, skirdama mamai, šviesaus atminimo Mokytojai Elenai Burdulienei eiles, kurias jai padiktavo širdies meilė ir ilgesys.

Seniūnas A. Šukys puikiai prisimena, kaip 1999 metais a.a. Mokytoja baigė savo gyvenimo vieną (pedagogės) etapą ir kreipėsi į jį su idėja įkurti Šaukėnuose kraštotyros muziejų. Medžiagos pradžiai jau turinti, reikia patalpų. „Patalpų klausimą išsprendėme, tad Mokytoja negaišo, griebėsi darbo. Su kokiu entuziazmu ji užsikrovė ant savo pečių sunkią, ne kiekvienam pakeliamą naštą“, – prisiminė seniūnas A. Šukys.

Tie, kurie tada prisidėjo prie kilnaus ir Šaukėnų kraštui svarbaus darbo, nenuginčytinai patvirtins – neturėtų Šaukėnai kraštotyros muziejaus be nesavanaudiško nenuilstamo E. Burdulienės triūso. Pati, visuomet eidama priekyje, sugebėjo visus bendram tikslui sutelkti. Jos kruopštumas, sąžiningumas, organizuotumas – nieko nedaryti atmestinai, stebuklus darė. „Ji jau tokia buvo, – sakė Almutė, – porcelianas“.

Iš porceliano jos tvirtybė ir skambesys. Labai mėgo grožį ir kūrė jį.

Sielos tvirtybė jai padėjo visose gyvenimo srityse. Ji buvo žinoma, gerbiama tautodailininkė, gamtos mylėtoja. Būdama kraštotyrininkė rašė knygas apie nykstančius kaimus, kūrė filmus, kuriems pati rašė scenarijus, juos ir režisavo pati, rinko ir būrė vaidmenims aktorius.

Ilgą, gilią ir tiesią kultūros vagą išarė Šaukėnuose a.a. Mokytoja.

Prisiminimų vakare ne vieną ašarą teko nubraukti jos dukrai Almai Meškienei: „Man taip trūksta jos šalia, jos pamokų, patarimų“.

Visas šviesaus atminimo Elenos Burdulienės gyvenimas – padovanota Šaukėnams pamoka: „Jei nori ką sukurti, tai kurk. Nesidairyk atgal, tik į priekį“.

Prisiminimais dalijosi a.a. Elenos Burdulienės bendražygė V. Valantukevičienė. Ji pripažino, vis tebejaučianti stiprią, palaikančią Mokytojos dvasią. Taip pat ji perdavė sveikinimus ir linkėjimus nuo šaukėniškės S. Blažienės, kuriai, kaip ir daugeliui, Mokytoja buvo šviesos ir šilumos, gaivumo šaltinis.

Ilgus draugystės metus su a.a. Elena Burduliene prisiminė šaukėniškė A. Tamoševičienė. Muziejaus kūrimo darbuose talkinusiai G. Gulbinienei išliko prisiminimuose jos paveikslas, kaip mamos, geros ir patikimos. Toks jis ir operatorės R. Ščiglinkienės atminty. „Kai mes važiuodavome pas Eleną Burdulienę, sakydavome, jog vykstame pas Šaukėnų dvaro panelę!“ – sakė ji. –„Tiek patyrėme iš jos gerumo, nuoširdumo“.

Šaukėnų bendruomenės pirmininkė J. Gotautienė pasidalino mintimis, kaip Šaukėnai turėtų įamžinti šviesuolės atminimą ateinančioms kartoms. Ruošiamas projektas statyti atminimo suolelį, gal net keletą jos keliams, kurių daugumą pėstute išvaikščiojo, sužymėti.

Tarp pokalbių į atsiminimų vainiką įsipynė KKC Šaukėnų kultūros ir amatų skyriaus etnografinio ansamblio „Šona“ (vadovė D. Astrauskienė) skambios lyrinės dainos.

Pasivaišinę Almutės ruoštais užkandukais, daugelis susiruošė apsilankyti Puikiškės kaime esančiame kraštotyros muziejuje, kurį įkūrė labai artimas a.a. Elenai Burdulienei žmogus – Virginija Aleknienė. Tarpinė stotelė – Šaukėnų kapinės, aplankyta Mokytojos amžinojo poilsio vieta, uždegtos atminimo žvakelės, padėta gėlių.

Na, o Puikiškė – tikrai nuostabi. Tai miškuose paklydęs Šaukėnų seniūnijos kaimas, kuriame „trobos tokiu atstumu, kad šunys susilotų“. Muziejaus istorija neatsiejama nuo patyrusios muziejininkės Elenos Burdulienės darbų ir projektų, kai likimas suveda krūvon dvi darbščias kūrybingas asmenybes. Virginija Aleknienė atvažiavo į Šaukėnų kraštotyros muziejų pasitarti, ką jai daryti su didžiuliu senove dvelkenčiu turtu, kurį paveldėjo nusipirkusi Puikiškėj sodybą. „Kurk kraštotyros muziejų!“,– tada vos pamačiusi nė akimirkai nesudvejojo Elena Burdulienė. Kiekviename to grandiozinio užmanymo žingsnyje ji išliko pagalbininkė ir patarėja. Jos tapo  ne tik kolegėmis, bet ir nuoširdžiomis draugėmis. „Nieko be jos man nebūtų pavykę nuveikti!“ – atsidūsta gyva it žiburys V. Aleknienė. Rinko, tvarkė ir mokėsi. Kraštotyros muziejaus pagrindinis pastatas, apiręs, palopytas, virš 200 metų skaičiuojantis, tebesaugo senovę. Namas dviejų galų, vienam gale – kūtė, kitam – gyvenama, per vidurį – kaminas. Kad taupyt šilumą, durys žemos, slenksčiai aukšti. Užtat muziejininkė nuolat priminė: „Saugokit galvas. Nusilenkit senovei“.

„Kaip man Elena Burdulienė patarė, taip ir dariau. Neturėjau jokios patirties kaip kraštotyrininkė ir muziejininkė“, – prisipažino ji.

Šiandien kiekvienas eksponatas jos darbščių rankelių prikeltas ir išsaugotas kitam gyvenimui, kad pasakotų mums, iš kur mes atėjome.

Nuostabi vieta kraštotyros muziejui – Puikiškės kaimas. Šone paslaptingai blizguliuoja ežerėlis. Ant jo kranto toliau buvo aptariami muziejininkės Virginijos Aleknienės rūpesčiai, jos darbų kasdienybė. Šaunioji muziejaus šeimininkė pavaišino duona su medumi (laiko ekologišką bityną), visi ragavo beržų sulos vyno.

Į ramų medžių ošimą ir gaivų paukščių čiulbesį gražiai įsipynė Gitanos ir Giedriaus Morkių dueto atliekama dainuojamoji poezija.

Ir Virginijos Aleknienės, ir Almos Meškienės pečius, šauniai paminėjus Tarptautinę muziejaus dieną, slegia ne nuovargis, o rūpestis dėl tolimesnių darbų, kurių nemažėja. Jos ir toliau darbuojasi, kol širdys dega ryžtu vis prisimindamos a.a. Mokytojos žodžius: „Jei nori ką sukurti, tai kurk. Dirbk, kito kelio nėra“.

R. Ščiglinskienės nuotr.