„Sietuvos“: ar neišnyks pėdos sniege?

                      „Džiugu jus sveikinti su Kelmės krašto kultūros ir istorijos žurnalo „Sietuvos“ pirmojo numerio pasirodymu. Mūsų kraštas yra žymus iškiliomis istorinėmis ir kultūros asmenybėmis, literatūrinių, etnokultūrinių tradicijų puoselėjimu, turtingu kultūriniu gyvenimu. Žurnalo iniciatoriams kilo mintis, kad kasmetinis leidinys būtų prasmingas būdas apžvelgti Kelmės krašto kultūrinio gyvenimo panoramą, pastebėti jaunus kūrėjus, populiarinti krašto istoriją.

                      Tikiuosi, kiekvienais metais jus pasieks vis kitoks žurnalas – pilnas atradimų, įdomių tekstų ir naujų įspūdžių. Dėkoju visiems autoriams ir kūrėjams, bičiuliams prisidėjusiems prie žurnalo leidybos ir palaikiusiems šią gražią iniciatyvą“, – kreipiasi į „Sietuvų“ žurnalo skaitytojus Kelmės rajono savivaldybės mero pavaduotojas Egidijus Ūksas.

Vicemeras – „Sietuvų“ visuomenės redakcinės kolegijos pirmininkas, o žurnalo leidėjas – Žemaitės viešojo biblioteka. Jos direktorė Rita Grišienė priduria: „Tikimės, kad bus pašnekesių su įdomiais kūrybiškais žmonėmis, atsiskleis ne vienas jaunasis krašto tyrėjas ir kalbos puoselėtojas. Ne bijodami, o laukdami pastebėjimų, galbūt ir kritikos, tikimės sėkmingos pradžios ir smalsių skaitytojų“.

2021-ieji baigėsi nauju, mums nepažįstamu reiškiniu rajono padangėje; išleistas pirmas Kelmės krašto kultūros ir istorijos žurnalas. Spalvotas, išmoningai apipavidalintas, gražiai išspausdintas Kaišiadorių spaustuvėje UAB „Printėja“, storas, net 112 puslapių, kurie sutilpo tarp stilizuotų dviejų mūsų upių – Kražantės ir Vilbėno – kaspinų, papuoštas šviesaus atminimo bibliotekininkės ir poetės Reginos Biržinytės posmu. Viršeliui panaudota Roberto Pilypo nuotrauka: vienišos pėdos sniege, vingiuojančios į blankios žiemos saulės pusę. Simboliška? Galbūt. Juk niekas nežinome, kas bus ryt ar po metų šiame nuo pandemijos ir geopolitikos karščiuojančiame pasaulyje. Bet kaip norisi tikėti, kad „Sietuvos“ neišnyks, nebus vienkartinis projektas, ir šiemet, gal vėl metams baigiantis, sutiksime antrąjį žurnalo numerį.

O dabar – apie tai, kas gero, naujo pirmajame numeryje, o ko gal ir galėtų nebūti ar būti kitaip.

Nors žurnalas pristatomas kaip kultūros ir istorijos, jame, drįstu teigti, dominuoja istorija, ir ne kokia populiariai papasakota, o rimta, akademiškai sunkiasvorė. Istorijai priskirčiau ne tik skyriuje „Istorijos vingiuose“ spausdinamus straipsnius, bet ir ne vieną kitą publikaciją. Bet pirmiausia – apie šį skyrių.

Vilniaus universiteto Istorijos studijų programos magistrantė Simona Gaižauskaitė grįžta prie Kelmės ištakų („Kelmės miestelio užuomazgos XV amžiuje“): teigdama, kad  Kelmė 1526 m. jau tapo miesteliu, ji svarsto, kas lėmė jos kaip miestelio susiformavimą, pavadinimą ir t.t., remdamasi ne tik įvairiais moksliniais šaltiniais, bet ir kraštotyrininko V. Rimkaus tyrinėjimais, istoriko E. Ūkso straipsniu mūsų „Bičiulyje“.

Kelmės krašto muziejaus vyresnioji muziejininkė Laima Šimkutė savo straipsnį „Kelmės dvaro archyvas“ skiria Archyvų metams. Išties įdomu , kad Kelmės dvaro archyvas su savo keliais tūkstančiais bylų yra didžiausias ir pilniausias iš visų Žemaitijos dvarų, galbūt dėl to, kad pusketvirto šimtmečio, iki pat sovietų okupacijos 1940 m., dvaras buvo valdomas vienos bajorų Gruževskių giminės.

Ūksas, ir mūsų laikraštyje išspausdinęs ne vieną rimtą, dalykišką straipsnį istorine tema, rašo apie Petrą Ruzgą, kurio biografija – ir mūsų krašto, ir Lietuvos istorijos atspindys („Žuvęs kovoje už Lietuvos laisvę Petras Ruzgas“).

Bet pats didžiausias skyriaus rašinys (su iliustracijomis jis sudaro net 13 puslapių, nuotraukos Emilijos Kvietkuvienės) – Kražių Žygimanto Liauksmino gimnazijos III g klasės mokinės Margaritos Gedvygaitės tautosakos darbas „Kupšelių kaimas seniau ir dabar“ kuriame 90-metės Vladislavos Poškienės akimis žvelgiama į kaimo istoriją, jo nykimą. Darbas Jaunųjų filologų respublikiniame konkurse Margaritai atnešė III laipsnio diplomą. Bet, kai žinai, kad kaime belikę šeši gyventojai, imi abejoti, ar nereikėjo aiškiai stropios ir darbščios merginos darbą spausdinti sutrumpinus? Tuo labiau, kad daugelis „Sietuvų“ skaitytojų aprašomą laiką prisimena ne ką prasčiau už pasakojimo pateikėją. Ir kai tame pačiame „Sietuvų“ numeryje dviejuose paskutiniuose puslapiuose matai Kelmės mažąjį teatrą: pusė puslapio teksto ir dvi nuotraukos kitame puslapyje – režisieriaus A. Armono portretas ir spektaklio „Prunelijaus sapnas“ akimirka, du aktoriai. O juk 2021-ieji buvo neeiliniai metai teatrui: jam sukako 30 metų ir 15 metų teatras yra profesionalus. Dar vertėtų pridurti, kad A. Armonas teatrui vadovauja 30 metų… Tad, su visa pagarba Kupšeliams ir jauniesiems autoriams, klausimų kyla.

Su istorija man siejasi ir skyriaus „Kultūros duburyje“ publikacijos. Turiu galvoje dr. Jolantos Zabulytės mokslinį straipsnį „Kelmės rajono viešųjų erdvių mediniai paminklai ir geležiniai kryžiai: kulto ir formų bruožų apžvalga“, gausiai iliustruotą nuotraukomis, o ir Nomedos Bandzienės pasakojimas apie Žemaičių etnomuzikavimo ir tradicinių amatų kursus – ir tautodailė, ir istorija, ir kultūra, kaip ir publikacijos apie Žemaitę ir jos laiką, minint 100-ąsias rašytojos mirties metines (dr. Ramunės Bleizgienės „Žemaitės kelias į literatūros istoriją (1905-1918)“; rašytojos Renatos Šerelytės „Laimės nutekėjimo“ moterys: artimos ir tolimos“) arba Nijolės Kančauskienės kolegiškas pasakojimas „Poetė Regina Biržinytė – kūrėja tekstais ir gyvenimu“, pradedamas R. Biržinytei skirtu jo 2021-ųjų premijos laureatės Dalios Griškevičienės eilėraščiu. Na, o Danguolės Garnienės „Pokalbis prie kavos puodelio: Jurgitos ir Andriaus Seselskų AJJU lauko galerija“ man sukėlė daugiau troškulio, nei pasitenkinimo: labiau norėjosi paskaityti apie Andrių kaip reto talento ir savitumo profesionalų dailininką (jis – vienintelis rajone Dailininkų sąjungos narys), knygų iliustratorių, freskų kūrėją, nes tai man atrodo svarbiau ir įdomiau. O gal klystu?

Gal klystu, abejodama, kad gal ne vieta dar „Sietuvose“ moksleiviškiems rašiniams, kad ir skaudžia tema, Sausio 13-osios trisdešimtmečio?.. Mano nuomone, jie turėtų bręsti ne „Kultūros duburyje“, o mokyklos sienlaikraštyje. O štai „Įvykių tėkmėje“ skyrius kelia dar įvairesnių minčių. Žinučių stilius išties telegrafiškas, puslapiuose daug tuščios vietos, viskas bandyta pateikti chronologine tvarka. „Tėkmė“ nuo to teka eklektiškai: čia rašoma apie konkursą, greta – kas mirė ar išleido knygą, tarp visų tų nekrologų – jubiliatų nuotraukos… Turi teisę egzistuoti ir toks kultūros įvykių koliažas, bet ar ne geriau būtų atskyrus R. Biržinytės ir Žemaitės premijų laureatų netektis nuo gyvųjų jubiliejų, festivalių ir parodų?

Tai – tik kelios pastabėlės ir mano, skaitytojos, asmeninė nuomonė. Ir ne jomis noriu baigti rašinį, o padėka „Sietuvų“ kūrėjams: ką bemanytume ir ką besakytume, nuveiktas didelis ir prasmingas darbas. Ypač jei prisiminsime, kad biblioteka – nei leidykla, nei redakcija, darbas buvo sunkus ir neįprastas. Žurnalas žavus vizualiai, jame daug puikių Rolando Kančausko, Bronislavos Buchienės, Z. Deikutės, D. Galbuogienės ir kitų autorių nuotraukų. „Sietuvos“ išmoningai ir skoningai sumaketuotos, – kas nebandė to daryti, gal ir nesupras, kad geras maketas – knygos ar žurnalo veidas.

Tikriausiai kitas „Sietuvų“ numeris bus kitoks, gal dar gražesnis ir stipresnis. Priklausys tai ir nuo mūsų – ką pasiūlysime, pateiksime. Puiku turėti tokį žurnalą. Gera būtų jame sutikti daugybę iš mūsų krašto kilusių menininkų, mokslininkų. Viskas dar prieš akis.

O pirmas blynas neprisvilo, ačiū už jį leidėjai – Žemaitės bibliotekai!