Šunų įkaitai

Apie nederamą elgesį su gyvūnais ir už tai gresiančius nemalonumus jau tikrai visi esame girdėję. Gyvūnų teisių gynimui yra prisisteigę įvairiausių organizacijų, priimta įstatymų, veikia daugybė gyvūnų globos namų. Ir aš, ginkdie, nesu prieš tai. Tačiau šįkart pamąstymai apie tai, ar labai mylėdami šunelius jų įkaitais nepaverčiame žmonių?

Liepė neiti į balkoną

Senų dienų pažįstama, kuriai Likimas senatvėje pagailėjo sveikų kojų, anądien man guodėsi: „Ai, geriau neklausk, kaip gyvenu. Nebe gyvenimas, o kančia. Tarsi negana, kad savo bute likau įkalinta, vos pavaikštau, tai dabar dar ir į balkoną išeiti negaliu. Tu gi žinai mano butą: nuo balkono atsiveria gražūs toliai, taip malonu ten būdavo pasėdėti, knygą paskaityti. Bet dabar nebegaliu. Kaimynai įsitaisė šunį. Kol kaimynai namuose, tai tas šuo man netrukdo. Bet namuose dienom jie beveik visai nebūna: abu dirba, o ir jauni dar, vis kažkur papramogauti išlekia. Ir tada šuo iš ilgesio pradeda kaukti. Be sustojimo, kaip kokia sirena. O ypač jei jaučia, kad aš balkone už pertvarėlės sėdžiu. Nuo to kauksmo iš proto gali išeiti. Jau ir ausis kamštukais užsikemšu, bet nepadeda. Vienądien nebeatlaikiau ir paskambinau kaimynams, pasiskundžiau jiems savo padėtimi. O jie mane tik apibarė. Girdi, o ko tu sėdi tame balkone ir mūsų šunį erzini. Jei jis tave jaučia, tai, girdi, ir loja. Aiškinau, kad jis net ne loja, o kaukia. Ir kaukia net tuomet, kai nebūnu balkone. Juk patys žinot, kokios izoliacijos yra blokinių namų sienos. Bet mūsų pokalbis baigėsi griežtu nurodymu: užsidaryk duris ir sėdėk bute, nenervindama mūsų šuns.“

Pašnekovė pasakojo, kad ji po tokio pokalbio paskambino atitinkamoms tarnyboms ir paprašė apginti ją nuo šuns teroro. „Negali sakyti, kad nereagavo: kažkas iš tarnybų atvažiavo, kažką apžiūrėjo, bet man paskui paaiškino, kad jokių pažeidimų gyvūno atžvilgiu nenustatyta: šuo prižiūrimas, pamaitintas, netgi su šeimininkais vienoje lovoje miega. O kad šuo loja, girdi, tai tam jis ir šuo, juk šuo negali kniaukti. Tuo labiau, kad naktimis jis ir neloja, o miega šeimininkus apsikabinęs. Šuns atžvilgiu pažeidimų nenustatyta, o mano?“ Moteris guodėsi, kad ieškanti galimybių tą butą, kuriame kone visą gyvenimą nugyveno, palikti, jei nenorinti gyvenimo psichiatrijos ligoninėje pabaigti.

Metalistas

Kita istorija – iš mažos gyvenvietės gatvelės, kurioje namai sutupdyti šešių arų sklypukuose, o su kaimynu net per langus gali susikalbėti. Vieno namo šeimininkas vienądien įsigijo didelį šunį vardu Horacijus. Sukalė Horacijaus vertą būdą, aptvėrė voljerą. Rodos, viskas pagal reikalavimus ir teisėta. Tačiau gatvelės gyventojai, o ypač artimiausi Horacijaus kaimynai, su pirma diena buvo priversti nakčiai užsidarinėti langus. Nesvarbu, kad oras alsavo karščiu, kad dvelkė maloni vasaros naktų vėsa. Ne, Horacijus naktimis nekaukia, bet jis be perstojo stumdo savo metalinius indus, nuolat grandine brūžina skardinį būdos stogą. Į nebeapsikentusių kaimynų pastabas šuns šeimininkas ramiai paaiškino, kad jis šiuo klausimu esąs bejėgis: girdi, kitokius indus šuo bemat sukramto, tad belieka metaliniai. O kad grandine per naktį „groja“, tai irgi nieko nepadarysi, nes bet kokią virvę ar kabelį jis nugriaužtų.

Užsitvėrė tvorą

Neseniai visą Lietuvą pašiurpino devynmetės tragedija, kai ją užpuolė draugų pitbulis, kuris praktiškai nukando vaikui koją. Praėjus vos keletui dienų po šio įvykio, matau pažįstamą vyriškį tveriant tvorą. Sako, negaliu leisti, kad panašus įvykis su mano vaikais pasikartotų. Juk matai, koks žvėris kaimynystėj gyvena. Šuo jų, o aš privalau tvorą tverti. Jie mano, kad jiems tvoros nereikia… Žmogus pasakoja, kad dėl agresyvaus pitbulio ir į valdžios institucijas ne kartą kreipėsi, ir su šuns šeimininku keliskart kalbėjosi. Ypač po to, kai pasileidęs ne kartą kitus gyvūnus šuo apdraskė. „Maniau, kad jie „užsikabins“ už to, kad tokiam koviniam šuniui reikalingas kaimynų sutikimas, kurio jie neturi ir tikrai niekada iš mūsų negautų. Bet paaiškėjo, kad tas šuo neturi oficialių dokumentų, jie tik gyrėsi, kad kilmingą šunų nusipirko, o tai reiškia, kad jam nereikia nei kaimynų sutikimo, nei yra kokių apribojimų. Vadinasi, belieka užsitverti pačiam patikimą tvorą, arba ieškoti kažkokių neteisėtų išeičių.“

Taigi, ar gyvūnais besirūpindami nepamiršime paties žmogaus?