Sušaudytas vaikystės aidas

<Nijolė PETROŠIŪTĖ>

Baigdama pasakojimą apie viešnagę Izraelio žemėje, kviečiu dar trumpam sugrįžti į tos kelionės pradžių pradžią, apie kurią truputį užsiminiau pirmajame pasakojime apie Izraelį, į Kražius, į tą žemę, iš kurios mažas žydų Jankelievičių berniukas Josefas, apgavęs pačią mirtį ir perėjęs pragarus, atsidūrė Izraelyje, ir kuriai jis vėl atvyko nusilenkti po pusės amžiaus.

Laiškas

Dirbau „Bičiulio“ laiškų skyriaus vedėja, kai atėjo dailia rašysena išmargintas laiškas iš Izraelio, kuris prasidėjo žodžiais: „Kas mane išgelbėjo?“ Tuo metu ne taip dažnai į redakciją ateidavo laiškai iš užsienio (manau, jie neplūsta ir šiandien), todėl su įdomumu ėmiau skaityti skaudžią mažo berniuko iš Kražių, kuriam buvo lemta išvengti masinės kapavietės prie Medžiokalnio, istoriją. Laiške – keletas prie to prisidėjusių žmonių pavardžių, seni jų adresai ir prašymas padėti tuos žmones ar jų artimuosius surasti. Skaičiau laišką ir šiurpuliukai bėgiojo po kūną: juk tą istoriją aš daugybę kartų girdėjau iš savo tėvo, ne kartą jis, pasakodamas apie mažą žyduką, apsiverkdavo ir garsiai pasvarstydavo, kur jis dabar, kaip susiklostė jo likimas? Tad negaišuodama su tuo laišku nuvažiavau į Kražius pas tėvą. Šis, vos pradėjus skaityti laišką, nebeslėpė ašarų: „Tai Joškė. Mūsų Joškė gyvas. Vaikai, girdit, mano Joškė gyvas…“

Siaubo akys

Ir vėl klausiausi daugkart girdėtos istorijos: ėjo patys šiurpiausi metai, vokiečiai ir jų pakalikai šaudė žydus bei tuos, kurie jiems padeda. Buvo nepakeliama, kai negali padėti žmonėms, su kuriais visąlaik gražiai sutarei, bendravai, kurie tau buvo geri. „Mes Tuokart gyvenome Šeškiniuose, netoli Kražių. Buvome didelė šeima, bėdžiai, todėl labai dažnai tekdavo pas žydus pirkti „ant bargos“ ir niekada jie dėl to nepravydavo. Labai norėjosi tiems žmonėms nors kuo padėti, bet kaip? Ir štai vieną gilią naktį kažkas pabeldė į langą: „Nebijokite, tai mes, žydukai“. Už durų stovėjo du vaikai. Kruvini, purvini, bet baisiausiai atrodė jų akys. „Jų veideliuose daugiau nieko ir nebuvo, tik dvi siaubo akys.“ Šis siaubas pamažėl persidavė ir kitiems ką tik pažadintos šeimos nariams. Siaubas dėl to, kas jau įvyko, dėl to, kas vyksta ir dėl to, kas dar gali įvykti. Kitame namo gale, pasakojo tėvas, gyveno baltaraištis. Bet jo neblogo žmogaus būta, nes jis, be abejo, negalėjo nepastebėti pagausėjusios šeimynos, bet apsimetė nematąs ir netgi rasdavo kaip perspėti nuo gresiančių pavijų. „Būdavo, susitiksim kieme, o jis ir ima porinti: „Tai va, šįvakar atvažiuos vokiečių, truputį pabaliavosim“. Taip jis įspėdavo, jog reikia slėpti savo naujus įnamius“.

Atminties beieškant

Stovėdamas prie masinės kapavietės šalia Medžiokalnio, Josefas galva mostelėjo Kražių dvaro pusėn: „Mes buvome suvaryti į aną daržinę. Ten buvo pono Šiukštos kiaulės, o ant tvarto buvo prikimšta ką tik prišienauto šieno. Aš tame šiene ir apsikasiau, kai visus varė šaudyti. O va ten stovėjo didelis namas, kražiškių bavariuku vadinamas. Bet tada tas namas buvo didesnis, dabar jo pusė belikę. Viename to namo gale gyveno Jasulaičiai, o kitos pusės gyventojų pavardės nebeprisimenu, bet atsimenu, kad ta šeima turėjo gal porą metų už mane vyresnį piemenį, sūnų, kuris ganė pono karves. Man būtinai reikia susirasti tą piemenį. Būtinai“.

Paieškas pradėjome nuo seniausiųjų Kražių gyventojų. „Tai galėjo būti kas nors iš Jasulaičių. Tame name dvi Jasulaičių šeimos gyveno, o tas piemuo veikiausiai bus Vaclovas“,- atmintį gaivino šiandien jau a.a. Medeinės gatvės gyventojas Kazimieras Gerlikas ir čia pat teiravosi: „O pats kieno būsi?“ „Motkės“, „Mėsininko?“- tikslinosi K. Gerlikas. „Taip, Motkės mėsininko“. „Pažinojau jį,- sakė K. Gerlikas,- Oi, geras žmogus buvo, labai geras. Kai varė jus šaudyti, aš lentpjūvėje prie pat kelio dirbau. Neatlaikiau, į miestelį nuo to košmaro pabėgau…“

Mūsų aplankytas Vaclovas Jasulaitis tądien ruošėsi braškes sodinti. Jis labai įdėmiai žiūrėjo į užsieniečius ir stengėsi nors ką prisiminti, o Josefas jam bandė padėti: „Pameni, tądien, kai šaudė žydus, tu dvare ganei karves. Tave aš sutikau jau ketvirtą parą po to, kai išlindau iš savo slėptuvės išbadėjęs, nemigęs, iškankintas baimės. Tu, vos pamatęs mane, liepei palaukti ir netrukus man atnešei duonos, sviesto ir obuolių. Ir taip tu mane išgelbėjai. Tai buvo trečiadienis, atsimeni, Vaclovai?“ Po ilgo detalių dėliojimo Vaclovas pamažėl ima kažką prisiminti ir taria: „Ne, žmogau, ne aš tave išgelbėjau. Tau paprasčiausiai pasisekė. Aš duonos ir kitiems žydukams nešiau, gal septyni jų buvo pabėgę, bet kitus juos sugaudė. O tau pasisekė“.

Ne mažiau jaudinantis susitikimas vyko ir su kitu kražiškiu, Vincu Gaidjurgiu, kuris Josefui tarsi tikras brolis buvęs, su Vincu būdamas Josefas netgi užsimiršdavęs, kad kažkur netoliese vaikšto jo mirtis. Vincas tik keletą akimirkų stebi svečią atvykėlį: „Juozai, Juozeli, Juozuk…“- stveria Josefą į glėbį. Pasirodo, jis žinojo, kad Josefas yra gyvas. Dar sovietmečiu buvo gavęs jo laišką, bet bijojo atsiliepti į jį. Juk tokie laikai buvo…

„Juozuk, koks tu didelis užaugai“,- buvo pirmieji Kazimieros Mileikienės Nomininkų kaime šalia Kaltinėnų žodžiai. „Daugiau nei pusmetį ji man buvo it motina. Patekau pas ją sergantis, šunvotėmis nusėtas. O ji, atsimenu, tvarsto mano žaizdas ir moko: kentėk, vaikeli, kentėk, o kai nebegalėsi iškęst, sakyk „Jėzus Marija“, bet, sergėk Dieve, nesušuk „ui“. Ir niekam nesakyk, kad tavo vardas yra Joškė. Tu – Juozukas, Juozukas, Juozukas…“

Mirties keliu

Josefas, Lietuvon atvykęs su žmona Miriam ir dukra Ronit, vedė jas visu savo mirties keliu. Jis keletą kartų buvo pasmerktas myriop ir vis tiek liko gyvas. Ne tik prie Medžiokalnio Josefo vieta masinėje kapavietėje, kurioje guli mama ir sesės, liko tuščia. Apgavęs mirtį Kražiuose, Josefas nutarė bėgti pas tetą į Batakius Tauragės rajone. Aplinkiniais keliais, per laukus ir miškus mažas žydų vaikas vėlgi skubėjo į patį pragarą: „Pataikiau į pačias žydų gaudynes ir vėl atsidūriau daržinėje. Šaudyti mane atvežė antru reisu. Pirmieji jau buvo sukloti į duobes, prie jų mus sustatė. Sukinėjosi keletas vokiečių su fotoaparatais ir ginkluoti civiliai budeliai, nuo kurių stipriai trenkė degtine. Liepė nusirengti. Vilkdamasis marškinius pamačiau, jog už manęs nėra to su šautuvu, ir nėriau į mišką. Neatsimenu, kiek laiko bėgau, bet ilgai. Miškas buvo klampus. Bėgau, kol man prieš nosį vėl išniro žmogus su šautuvu.“ Bet Josefui ir dabar nebuvo skirta mirti. Tas žmogus su šautuvu, išvydęs bėglį iš baimės išpūstomis mėlynomis akimis, rodos, nuoširdžiai nusistebėjo, koks velnias vaiką po mišką šiandien nešioja: „Tu ką, nežinai, kad šiandien žydus šaudo? Dink greitai iš tos teritorijos.“ Antrąkart Josefui to kartoti nereikėjo. Beje, mėlynos žyduko akys buvo jo talismanas. „Ir plaukai mano nebuvo juodi, ir „r“ raidę aš tariau kaip ir lietuviukai. Aš nebuvau tipiškas žydas, ir per tai aš net keletą kartų apgavau mirtį“.

Nieko nepamiršo

Josefas stebino ne tik visomis tolimų įvykių smulkmenomis, kurių, rodos, jis ne tik nepamiršo, bet kurios vis ryškesnės jam rodėsi. Jis stebino ir itin taisyklinga, be jokio akcento lietuvių kalba. Lietuvoje nebuvęs daugiau nei 50 metų ir po karo tos kalbos daugiau negirdėjęs, jis kalbėjo taisyklingesne kalba nei koks „bachūrs iš Šiaulių“, o jei ne toks žodelis pasitaikydavo, Josefas bemat tai pajusdavo ir tiesiog reikalaudavo pasakyti jį taisyklingai. Dėl vieno žodelio Josefas visą mano viešnagės laikotarpį pats iš savęs šaipėsi. O buvo taip: ruošėme vakarienę, bet atėjo žinių metas. Žydams žinių metas – tarsi maldos valanda, būtinai prilimpa prie televizoriaus. Tad ir Josefas, jungdamas televizorių, paprašė: „Tu jau pati išmyšk košę, aš vėliau prisijungsiu“. Ir čia pat sustojo, atsirėmęs į durų staktą: „Ką aš pasakiau?“ „Viskas gerai, Josefai, aš supratau, žiūrėkit žinias“,- raminau. „Ne, tu man pirma pasakyk, ką aš pasakiau? Aš suprantu, kad pasakiau negerai, žinau, kad to žodžio reikšmė yra kitokia, bet niekaip nebeprisimenu, kokia. Tai tu man dabar ir pasakyk, ką aš negerai pasakiau?“ Ir neatstojo tol, kol aš jam neišaiškinau žodžių „išmaišyk“ ir „išmyšk“ skirtumo. Buvo daug gardaus juoko, o po to jis visiems pažįstamiems guodėsi, jog kalbą pamiršo. Ir dabar, kai bendrauju su mūsų emigrantais, vos keletą metų nebuvusiais Lietuvoje, kai girdžiu, kaip jie laužo liežuvį ir net dirbtinai kuria anglišką akcentą, aš vis prisimenu Josefą, kuris net po pusšimčio metų kalbėjo švaria mūsų kalba.

Josefas puikiai kalba ir hebrajų kalba, kuri, sakė, yra gana sunki, ir jidiš kalbomis. Hebrajų kalba – semitų kalba, gyvuojanti daugiau nei 4000 metų. Semitų grupei taip pat priklauso aramėjų kalba, kurios elementų esama religinėje žydų literatūroje, pradedant bibliniais tekstais – seniausiais hebrajų kalbos paminklais. Hebrajų kalba yra laikoma šventąja kalba, ji nebevartojama kasdieniam bendravimui.

Šiaip jau lingvistiniu požiūriu Izraelis yra gana margas, jame yra užregistruotos 33 kalbos bei tarmės. Oficialiai yra dvi valstybinės kalbos: ivritas bei arabų kalba, kuria kalba vietos gyventojai arabai. Izraelyje nesunkiai gali susikalbėti anglų kalba ir, žinoma, rusų, nes rusiškai kalbančių čia tiesiog plūstelėjo po sovietų sąjungos griūties.