Tarp Vlado Šimkaus ir Icchoko Mero

Petras BUDRAITIS

Kelmės vidurinės mokyklos 1954 m. abiturientas

                      Mokydamasis Kelmės vidurinėje, vadinamoje dvaro mokykloje, vyresnėse klasėse buvau literatų būrelio pirmininkas, o eiliniais būrelio nariais buvo viena klase žemiau besimokęs Vladas Šimkus (1936 10 15-2004 09 06) ir viena klase aukščiau mokslus krimtęs absoliutus pirmūnas, būsimasis aukso medalininkas Icchokas Meras (1934 10 08-2014 03 13). Kartais juokais pasigiriu: mokiausi tarp dviejų žymių rašytojų, bet, neturėdamas rašytojo talento, tapau tik TSRS žurnalistų sąjungos nariu. Tiesa, vienintelį kartą bandžiau eiliuoti – per lietuvių kalbos ir literatūros brandos atestato egzaminą parašiau, kad stalininės premijos laureatas, totorių poetas, kažkoks Nazymas taip smerkia karo kurstytojus: „Už Atlanto vandenyno staugia žvėrys alkani…“ Atrodo, buvau paminėtas net „Bolševikiniame žodyje“, kurio vienas aktyviausių bendradarbių buvo I. Meras, net apie mano gimtojo kaimo „Grandino“ kolūkį paskelbęs apybraižą.

                      1949 ar 1950 metais „Tiesoje“ buvo išspausdintas didžiulis straipsnis, kad Kelmės mokykloje mokytojai ir mokiniai eina į bažnyčią, o kai kurie net patarnauja Mišioms, kad bažnyčios vargonininkas mokykloje dėsto muziką. Tikra tiesa. Į savo mokyklą ėjome per bažnyčios šventorių. Mamos pamokytas, beveik kas dieną užbėgdavau į bažnyčią, kurią, beje, statė ir mano tėtis, sukalbėdavau poterėlius ir skubėdavau į pamokas. Taip darydavo daug mokinių.

                      Po tokio straipsnio pasirodymo praėjus kelioms dienoms, visi mokiniai buvome sušaukti į salę. Priešakyje sustatė tuos, kurie patarnauja mišioms. Mokyklos komsorgas (tikrai ne mūsų mylimas direktorius Jonas Vadeikis, vėliau, matyt, ir dėl tokio straipsnio pakeistas „patikimesniu“ – P.B.) barė, gėdino ir reikalavo pasižadėti, kad ne tik nebepatarnaus mišioms, bet ir visai neis į bažnyčią. Pavyzdžiu rodė mokyklos pasididžiavimą Joną Domanskį, kuris suprato, kad su bažnyčia ir kunigais jam ne pakeliui. Tą dieną jis oficialiai buvo pavadintas Icchoku Meru. Nežinau, kodėl jis atsisakė savo išgelbėtojų pavardės ir išėjo gyventi pas kelmiškių vadinamą Braudienę, prekiavusią buitinėmis smulkmenomis.

                      Po kokio pusmečio I. Meras atėjo pas mano šeimininką, garsų Kelmės batsiuvį Jokuboną, išsitraukė veltinius ir ašarodamas prašė juos apsiūti oda, nes rytoj jo seserį išveža į Sibirą. Pasirodo, saugumiečiai išaiškinę antitarybinę grupę, o juos dalyvius 25 metams ištremia į šiaurę.

                      Su Vladu Šimkumi mokykloje buvome nuolatiniai šachmatų partneriai. Dažnai žaisdavome miesto bibliotekoje, jis užsukdavo pas mane į namus. Atrodo, kitų kalbų kaip ir nebūdavo – tik šachmatai ir šachmatai, reikėjo sužaisti taip, reikėjo taip…

                      Nesugebu niekaip paaiškinti, kaip, praėjus daugiau negu 60 metų, tiksliai prisimenu visą partiją, kurioje Vladas, žaisdamas juodaisiais, sumatavo mano karalių… Pasirodo, Vladas neseniai buvo įsigijęs V. Mikėno vadovėlio „Šachmatų žaidimo pagrindai“ antrą, 1952 m. laidą, kurioje išnagrinėtas mudviejų sužaistas vadinamasis „Budapešto gambitas“, o mano turimame 1950 m. laidos vadovėlyje tokio debiuto dar nebuvo.

                      Galiu pasigirti, kad mudviejų jėgos prie šachmatų lentos nebuvo visai lygios – tuo metu buvau stipriausias ne tik mokykloje, bet ir mieste (turiu išsaugojęs turnyrinę lentelę, kai 1952 m. tapau Kelmės čempionu). Tarpusavio susitikimų rezultatų mudu niekada neskaičiuodavome, Vladą pirmiausia jaudino savotiškas azartas, ieškojimai, kūryba, abu žavėdavo kovos grožis, neatsitiktinai šachmatai vadinami meno ir sporto sinteze.

                      2014 m. viename šachmatų turnyre perskaitęs V. Šimkaus nekrologą, jo šachmatų partneris Vilniuje Antanas Vilkauskas papasakojo, kad Vladas savo vestuvėse pradėjo žaisti šachmatais. Vladas įsikarščiavo, partija po partijos, svečiai baigė skirstytis, pagaliau net jaunoji ėmė nerimauti: „Einam, Vladai, namo, juk mūsų pirmoji naktis“. Vladas tik mostelėjęs ranka: „Bus tų naktų“, ir žaidęs toliau…

                      Baigę Kelmės vidurinę mokyklą, dar kiek laiko mudu susirašinėjome, bet, deja, neišsaugojau V. Šimkaus laiškų, tik bibliotekoje liko kuklutė knyga „Bitės pabėgėlės“ su poeto autografu: „Mielam savo vaikystės bičiuliui Petrui Budraičiui. Vilnius, 1974 I 12, Vladas Šimkus“.

                      V. Šimkaus eilėraščiuose atpažįstu kai kurias bendras mūsų vaikystės detales. Vladas dažnai mane aplankydavo Malūno gatvelėje, kurioje tėvai man nuomojo kambarėlį. Po daugelio metų eilėraštyje „Kelmė“ prisiminė pro mano kambarėlio langą matytą vaizdą:

                      Parvaro iš ganyklų karves

                      Malūno ir Tarybų gatvėmis.

                      Su Vladu dažnokai žaisdavome palendrę, nes tuo metu kamuolys buvo didžiulė retenybė: mokykla turėjo tik po vieną krepšinio ir tinklinio kamuolį, būdavo šventė, jei mums duodavo retkarčiais  pažaisti. Kvadratą namuose žaisdavome su pačių pasisiūtu  skuduriniu kamuoliu. Tame pačiame eilėraštyje V. Šimkus rašo:

                      Vaikai „palendrį“ žaisti ima

                      Ir dėl kiekvieno taško rėkauja,

                      Lyg žemės lemdami likimą.

                      Būtų primityvu, jei ieškočiau tiesioginio ryšio su Kelmės malūno tvenkiniu ir lelijomis, kur pakrantėje su Vladu žaisdavome palendrę, bet, matyt, poeto pasąmonėje išliko kažkokios vaikystės asociacijos eilėraštyje „Malūnas“:

                      Taip nejauku nuo lelijų

                      Ir nuo gelmės juodumo.

                      Dumblo mėnulis – lynas

                      Blyksteli – ir į dugną.

                      Kartą mokykloje paskelbė: rytoj pamokų nebus, visi eisime į mišką ruošti mokyklai malkų, kas turi, atsineša pjūklą ar kirvį. Dabar įvairiausi  darbų saugos specialistai persigąstų, pamatę, kaip paaugliai vertė storiausias pušis. Su Vladu ir Icchoku traukėme pjūklus, priguldę medžius, genėjome ir pjaustėme kalades malkoms. Jau be mūsų pagalbos jos buvo parvežtos į mokyklą, suskaldytos ir sukrautos į rietuves – buvusiose dvaro rūmuose niekada nebuvo šalta.

                      Kelmės centre mes, vyresniųjų klasių mokiniai, pasodinome liepų alėją. Deja, dabar beveik visi medžiai iškirsti, tik jų sodintojų V. Šimkaus ir I. Mero knygų bibliotekose nenusėda laiko dulkės…

                      Mūsų alkaną mokyklinę vaikystę mena kažkur pasąmonės gelmėse išlikę vaizdeliai.

Šalta 1949 metų žiema. Užsimaukšlinęs avikailio kepurę, mokyklos koridoriuje čiulpiu duonos žiauberę. Staiga, kaip toje pasakoje, kur buvęs, kur nebuvęs šalia išdygo mokyklos direktorius ir įsivedė mane į savo kabinetą. Išsigandau, visas drebu ir nesuprantu, kuo nusikaltau – gilaus užkampio kaimo vaikelis pirmą kartą akis į akį susiduriu su pačiu direktoriumi, matyt, už kažką bars, gal ir nubaus. Direktorius tylėdamas atsegė savo didžiulį, bent man tada taip atrodė, portfelį, išsitraukė duonos riekę, perlaužė per pusė:

                      – Valgysim abu. Žinok, vaikeli, duoną valgant reikia nusiimti kepurę – duonelė šventa.                       Po karo Kelmės centre ant telefono stulpo iškeltas kibiro formos garsiakalbis visą parą griaudėdavo apie stalinizmo idėjų pergalę Lietuvoje – taip visi praeiviai buvo verčiami klausytis Vilniaus radijo. Būdavo, einame per visą miestelį į dvarą, kur buvo mūsų mokykla, dar geras kilometras iki centro, bet jau girdėti diktorių balsai – vis garsyn ir garsyn, po to silpnyn ir silpnyn, kai nuo garsiakalbio toldavome, artėdami prie savo mokyklos. Į atmintį įsirėžė nuolat per radiją kartojami Stalino sakiniai apie kalbą, tada dar nesuprantami žodžiai „anstatas“, „bazė“, kažkokie komentarai apie generalisimo