Teresės RIMULAITYTĖS eilėraščiai

Teresė RIMULAITYTĖ
(Tytuvėnai)

Įamžinta Tytuvėnuose
Skirta dailininkei S. Romerienei paminklo atidengimo proga

Čia sustojai, nuostabi

Tarsi saulės patekėjimas.

Atrodo tuoj žengsi žingsnelį

Ir nueisi į Viešpaties rūmus,

Sudėsi rankas dėkojimui:

Už sielos šviesą – talentą, už…

Bet…

Atsigręžusi matau nuniokotą skverą,

Ir širdį perrėžia skausmas.

Tau nešlamės medžiai pavasarį,

Nečiulbės maži paukšteliai,

Neskleis kvapų pražydusios liepos.

Nukirsta meilės šaknis.

Tarp nužudytų medžių,

Toj nykioje tuštumoje

Lieki be galo vieniša.

Bet netoli rymantis Maironis

Ištiesia ranką.

Ir vėl prie seno dvaro

Drauge susėdate

Ant Gryžuvos kranto.

Tu nurimusi klausai

Iškilaus poeto

Eilėraščių muzikos…

Deja!

Nenumaldoma laiko tėkmė

Viską pasiglemžia,

Viską užkloja

Amžinybės skraiste.

Verpetai

Nuplaktos būties dienos,

Apsuptos prieblandų žavesio,

Sūpuojas ant ugninių žarų.

Sklidinas žaizdų laikmetis

Nesugeba pajausti

Kalno pamokslo šventumo,

Kad pakiltų atsinaujinimui.

Paslapties vakarą

Rudeninėj prieblandoj paminklai rymo,

Lyg senoliai čia suklupę poterius kalbėtų,

Vien už tuos, kur liūdesio takais išėjo

Į negrįžtančius tolius žvaigždėtus.

Ant pašventintos žemelės degam žvakę,

Dedam atminimo baltą gėlę.

Tylomis su artimaisiais pabuvoti,–

Gal nematomais takais ateis čia vėlės?

Mes, stovėdami ant trapaus slenksčio,

Jų atodūsių ir giesmių negirdėsim.

Susimąstę parymosim mirties jūroj,

Maldos pynę ašaroj sudėsim.

Skeldėjantis takas

Rodos, tik vakar

Žemė dangų išgirdo.

Nusidriekė žalias audimas.

Svaiginančio laiko delne

Skleidėsi žydėjimo versmė

Aplink viskas švietė,

Žibėjo, džiugino.

Bet nepaženklintais

Rugpjūčio takais,

Apsisiautusi

Atsinaujinimo ženklais,

Atsisveikino vasara.

Atslinko tamsėjantis ruduo.

Gyvenime,

Visos tavo dienos –

Graudus

Atsisveikinimo preliudas.

Pasiklydę takai

Širdies gelmė padovanota,

O atlygio šukės

Žaibuodamos skrieja ir skrieja.

Tik šventų apeigų ugnis

Nušviečia krantą,

Kur kantrybės

Želmenys žydi.

Pražydėjusi diena

Tylos pakylėjime

Jaučiu – Tu esi!

Esi!

Čia ir dabar.

Saulėtekio bangoj

Tu mane apkabini

Alyvų žydėjimu,

Jų kvapais

Nušluostai ašarą.

Paguodi saulės spinduliu

Ir beri į širdį

Gamtos grožybę,

Įsakydamas jos neišbarstyti.

Siaus rudenio lietūs,

Ūžaus šiurkštūs vėjai,

Šalnos išskins gėles,

Liūdės belapiai medžiai,

Plaks žiemos rūstybė,

O mano širdis,

Neišbarsčiusi

Gamtos grožybės,

Alyvom žydės.

Įstrižainės

Einu, klumpu, veržiuos

Vis prieš srovę,

Ištroškusi išvysti,

Kur pradžios platumose

Saulelė teka.

Geidžiu, kad ryto švelnumas

Palaimintų buvimą,

Kuriame negęsta

Atleidimo žibintai.

Ir apsimazgojus

Šiurkščius,

Raganiškus karčius,

Priešams linkėčiau,

Kad pamynę

Pavydo klampynę

Iš Dievo delno atsigertų.

Dienų aukurai

Išdainavusios pavasarį,

Seno šilo glėbyje

Užmigo žibuoklės.

Užmigo…

Bet žaizdų audime

Žėri vilties ženklai,

Šlama pušų viršūnėse,

Pranašauja,

Kad gyvybės šaknis

Vėl dainuos.

Ant žemelės

Spalvingojo delno

Vėl pavasaris bus

Ir žiedų akyse

Vėl sūpuosis dangus.

Tik atėjus

Išsipildymo metui

Ant sumindžioto grunto

Jau manęs

Nebebus,

O žibuoklės žydės…