Staigi vyro mirtis našlės ir medikų akimis
Ona PETRAVIČIENĖ
Spalio mėnesį mūsų redakcijoje apsilankiusi Tytuvėnų apylinkių seniūnijos Pavydų kaimo gyventoja Danutė Sebeckienė nesulaikė ašarų. Rugsėjo pirmąją Kelmės ligoninėje staiga užgesus jos vyro – Alfonso Sebecko – gyvybei, našlė po šio įvykio medikus apkaltino abejingumu. Gedinti moteris prašė tik paskelbti laikraštyje jos išgyventą tragediją, bet nutarėme plačiau pasidomėti šia istorija ir išklausyti kitą jos dalyvių pusę.
„Žiaurus aplaidumas“
Taip pavadintas Danutės Sebeckienės laiškas. Jame rašoma: „Šiais metais rugsėjo 1 d. staiga mirė man brangus žmogus, mano vyras Sebeckas Alfonsas. Prie gydytojų durų. Ne namuose, ne laukuose, o ten, kur galima išsigelbėti… Ligoninėje vyras gulėjo du kartus. Pirmąjį kartą nuvežė su greitąja, o rugsėjo pirmąją, kai vyrui sveikata pablogėjo, ligonį nuvežė sūnus. Priregistravom, pasidarėm tyrimus, bet medikai nespėjo. Gydytojo nebuvo, kai vyras staiga pasikeitė ir man ištarė, kad labai skauda. Bėgau ieškoti pagalbos, o netrukus išgirdau, kaip kažkokia moteris šaukia, kad mano vyrą veža į reanimaciją. Pasivijau prie durų, pradėjau verkti, o jis užgeso amžinai…
Tik kai žmogus miršta, tada pradeda visi judėti. Gal būtų suleidę vaistų, bet niekas nekreipė dėmesio. Tai didelis abejingumas ir aplaidumas.“
Tame pačiame laiške Danutė prisimena ir pačios patirtus išgyvenimus, kai vieną birželio pavakarę susirgus prireikė Kelmės medikų pagalbos. Moteris rašo, kad išsikvietus greitąją ji buvo nuvežta į Kelmės ligoninę, bet sulašinus vaistus gydytojas pasakė, jog čia tik gripas ir naktį paleido namo…
Medicina nėra visagalė
Kai su šiuo Danutės Sebeckienės laišku supažindinau Kelmės rajono pirminės sveikatos priežiūros centro direktorę Vaivą Krasauskaitę, vadovė paprašė jai duoti savaitę, kad galėtų išsamiai susipažinti su Sebeckų ligos istorijomis ir įvertinti savo pavaldinių darbą.
Sutartu laiku apsilankius V. Krasauskaitės darbo kabinete, direktorė jau buvo perskaičiusi reikalingus dokumentus ir apklaususi budintį personalą. Įstaigos vadovė sakė, kad aštuoniasdešimt penktuosius metus ėjęs amžinatilsį Alfonsas sirgo keliomis ligomis, o viena iš jų – ypač sunki, ji ir galėjo būti staigios mirties priežastimi. V. Krasauskaitė prisiminė, kad dar liepos dvidešimt penktąją pacientas kreipėsi į medikus ir dėl blogų tyrimų dešimčiai dienų buvo paguldytas į ligoninę. Kai nelaimės dieną, rugsėjo pirmąją, Alfonsas lydimas žmonos kreipėsi į polikliniką, šeimos gydytojas atostogavo. Bet su jį pavaduojančiu gydytoju dirbo ta pati sesutė, kuri prisiminė A. Sebecką. Jei ligonis būtų atvežtas vežimėliu ir silpnas, jis būtų skubos tvarka pasiųstas į stacionarą. Bet tuokart Alfonsas atėjo pats, buvo sąmoningas, jam skubios pagalbos nereikėjo. Nuėjęs į procedūrinį kabinetą, žmonai net rankovės neleido liesti – viską darė pats. Žinant, jog ankstesni tyrimai buvo labai blogi, pakartotinius tyrimus atlikti buvo būtina, kad gydytojas žinotų, kokį gydymą skirti pacientui.
– Visa tai truko mažiau nei valandą. Kai ligoniui besėdint koridoriuje staiga pasidarė bloga, pacientas iš karto buvo užkeltas ant ratukų ir gaivinant vežamas į reanimaciją. Bet šį kartą mirtis mus aplenkė… Deja, medicina ir šiais laikais nėra visagalė… Velionio staigios mirties priežastimi galėjo būti atitrūkęs trombas, užkišęs kvėpavimo takus. Deja, niekas negali prognozuoti, kada ir kur tai įvyks – kelionėje, namuose, prekybos centre, vaistinėje ar ligoninėje. Suprantu artimųjų skausmą, tačiau šiuo atveju negaliu kaltinti ir personalo. Mes turime žinoti situaciją. Jei kitomis aplinkybėmis nebūtume žiūrėję ir nedarę tyrimų – vėl būtume buvę kalti,– sakė Kelmės rajono PSPC vadovė.
Dėl Danutės Sebeckienės ligos, V. Krasauskaitė rado vienintelį iškvietimą – birželio aštuonioliktąją 19.55 val. Moteris skundėsi galvos svaigimu. Nuvykę į Pavydus, medikai patikrino ligonės kūno temperatūrą, atliko kraujo spaudimo matavimus, davė vaistų. Tačiau Danutė ir toliau skundėsi galvos svaigimu ir pasiprašė greitosios pagalbos ekipažo, kad ją nuvežtų į Kelmės ligoninės Priėmimo skyrių. Budėjusiam gydytojui D. Sebeckienės būklė neatrodė sunki – nebuvo nei didelio kraujo spaudimo, nei temperatūros. Tad gydytojas pacientę tą pačią naktį išleido namo.